Padėka

Norėtume nuoširdžiai padėkoti Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bendruomenei už finansinę paramą rengiant Lietuvos baptistų istoriją. 2007 metais ši bendruomene paaukojo 1000 litų BAIT centro veiklai.

Norinčius prisidėti prie šio projekto, kviečiame aukoti, pervedant lėšas į LEBBS sąskaitą, kurios numerį matote šio puslapio kairėje pusėje. Siųsdami lėšas pažymėkite, kad jos skirtos BAIT centro veiklai paremti.

2007 01 19

Baptistų ir anabaptistų istorijos tyrimo (BAIT) centras

Savo praeities ir šaknų pažinimas svarbus visiems. Ne išimtis ir Lietuvos baptistų bendruomenė. Tuo tikslu 2005 metų spalio mėnesį, kaip tik sukakus 165 metų jubiliejui, kurį šventė viena seniausių Pabaltijo baptistų bendruomenių, buvo įkurtas Baptistų ir anabaptistų istorijos tyrimo centras, sutrumpintai BAIT. Šio centro vadovu tapo Albertas Latužis, kurio indėlis į Lietuvos baptistų istorijos paveldą žinomas daugeliui. BAIT centras turi keletą tikslų. Vienas jų - tai surinkti ir padaryti prieinama visą imanomą archyvinę medžiagą, kuri šiuo metu išbarstyta po visą Lietuvą ir net kitas pasaulio šalis.

Kitas  BAIT centro tikslas buvo remiantis šia surinkta archyvine medžiaga paruošti ir išleisti Lietuvos baptistiškos pakraipos bažnyčių judėjimo istoriją. Šio darbo vaisiais galėjome pasidžiaugti prieš keletą mėnesių sulaukę išleistos Alberto Latužio knygos Po Jo sparnais: Baptistų istorija Lietuvoje, 1841-1990. - Klaipėda: Eglės leidykla, 2009.

Iš “Po Jo sparnais” pratarmės:

Kaip apie “savo istoriją” kalbėti žmonėms, patyrusiems ne vieną drastišką perėjimą iš vienokio socialinio būvio į kitokį; bendruomenei, po prievartinės sovietinės vienovės turinčiai išmokti susigaudyti dabartiniame fragmentacijos chaose; nedideliam susivienijimui, sudarytam iš skirtingų etninių bei kultūrinių tradicijų, vienijamam troškimo būti Kristaus mokiniais ir jo liudytojais šiuolaikinėje Lietuvoje, tačiau (kartais skausmingai) tebeformuojančiam savo tapatybės sampratą?

Ir vis dėlto kalbėti ne tik galima, bet ir reikia – dėl kelių priežasčių. Viena – ta, kad nors dabartinė Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga (LEBBS) yra nedidelė, nedaugeliui žinoma bendrija, 1841 metais Klaipėdoje atsiradusi baptistų bendruomenė ir jos veikla paliko pakankamai ryškų pėdsaką Europos baptistų istorijoje. Kita – ta, kad daugiau ar mažiau sąmoningas savo tapatybės įvardijimas bei vertinimas neįmanomas be savos istorijos interpretavimo. Tad šis leidinys pirmiausia pasitarnaus padėdamas nubrėžti to istorijos pasakojimo metmenis.

Žinia, rašant istoriją siekiama objektyvumo, bet tuo pat metu pripažįstama, jog visiškai objektyvus požiūris neegzistuoja. Šis subjektyvumas tampa trūkumu tik tuomet, kai nėra pripažįstamas; įvardytas jis gali tapti privalumu. Tad šis veikalas taip pat parašytas pripažįstant autoriaus žvilgsnį iš tam tikros perspektyvos: “iš arti.” Albertas Latužis, prie Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenės krikštu prisijungęs 1969 metais, o nuo 1973 iki 2004 metų buvęs šios bendruomenės pastoriumi, taip pat dalyvavo platesnėje baptistų bendruomenių veikloje, nuo 1984 m. išrinktas Lietuvos EKB vyr. presbiterio padėjėju, o atsikūrus savarankiškai Lietuvos baptistų sąjungai iki 2005 m. buvo šios Sąjungos pirmininkas.  Tačiau tie, kas jį pažįsta asmeniškai, žino, jog vienas iš didžiausių jo širdies polinkių visuomet buvo istorija. Sovietiniais metais pokalbiai apie istoriją buvo įmanomi tik neformalūs, tačiau atsiradus galimybei, kilo ir troškimas istorinius tyrinėjimus, kad ir kokie kuklūs jie būtų, vykdyti sistematiškiau bei padaryti juos prieinamus platesniam ratui. Taip šalia LEBBS Neakivaizdinės Biblijos mokyklos atsirado Baptistų ir anabaptistų istorijos tyrimo (BAIT) centras prie LEBBS.

Nuostabu, kad Lietuvos baptistų bendruomenės, būdamos nedidelės skaičiumi, meta ganėtinai platų istorijos šešėlį. Tie, kas į čia aprašytų bendruomenių gyvenimą buvo įsitraukę ilgesnį laiką, atpažins asmenis ir įvykius, su kuriais teko susidurti asmeniškai. Jaunesniems ši knyga tegu tampa įrankiu formuojant dabartinę LEBBS bendruomenių tarnystę bei padrąsinančia pamoka apie Dievo globą ir jo veikimą net sunkiausiais laikais. O draugams bei šiaip besidomintiems istorija, tikimės, “Po Jo sparnais” bus įdomi kontekstuali pažintis su viena iš plačios Bažnyčios istorijos upės srovių.

Norinčius įsigyti “Po Jo sparnais” prašom rašyti Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

 Albertas Latužis, BAIT centro vadovas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai   

Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje

Albertas Latužis

Baptistų (gr. baptistês - krikštytojas) ištakos siekia Reformacijos laikus - XVI amžių. Ne visais teologiniais klausimais tarpusavyje sutarė reformatoriai Cvinglis, Kalvinas, Liuteris. Tie skirtumai atsispindi šiuolaikinėse reformatų ir liuteronų Bažnyčių doktrinose. Tačiau dar vienos, pačios radikaliausios Reformacijos srovės - anabaptistų atstovai nesutarė nei su vienais, nei su kitais. Vyko karšti ginčai ir teologinės diskusijos.  Svarbiausias klausimas, kuris išskyrė anabaptistus iš kitų - tai krikštas. Apie tai liudija ir pavadinimas: gr. anabaptizõ - vėl panardinu, t. y. krikštiju. Anabaptistai mokė, kad krikštyti galima tik savarankiškai apsisprendusius tam žingsniui žmones, kurie sutinka gyventi pagal Kristaus mokymą. Jie taip pat skelbė, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės. 1525 m. Ciūriche, Šveicarijoje, buvo įkurta bendruomenė, pasivadinusi „Laisvąja bažnyčia", kurios nariai atsisakė krikštyti kūdikius, kadangi vaikai negali sąmoningai priimti Kristaus mokymo ir apsispręsti. Tokiu būdu atsiranda radikalusis Reformacijos sparnas, Vakarų Europoje sukėlęs nemaža prieštaravimų.

Valstybė į anabaptistus žiūrėjo kaip į maištininkus, katalikų Bažnyčia - kaip į eretikus, o reformuotoji Bažnyčia laikė juos pavojingais fanatikais atskalūnais. Todėl prasidėjo žiaurus anabaptistų persekiojimas, ir kai kurie Šveicarijos anabaptistų vadovai - Conradas Grebelis (Grėbelis), Georgas Blaurockas (Blaurokas) buvo uždaryti į kalėjimą, o Felixas Manzas (Mancas) nubaustas mirtimi. 1528 m. buvo paskelbtas imperatoriaus ediktas, patvirtintas reichstage: visi anabaptistai turi būti baudžiami mirtimi. Jakobas Hutteris buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir 1536 m. Insbruke sudegintas ant laužo. Žymus ankstyvojo anabaptizmo teologas Balthasaras Hubmaieris (Hubmajeris) taip pat žuvo laužo liepsnose 1528 m. Ir toliau, visą XVI šimtmetį anabaptistai buvo visokiais būdais žiauriai persekiojami bei naikinami.   1528 m. buvo paskelbtas imperatoriaus ediktas, patvirtintas reichstage: visi anabaptistai turi būti baudžiami mirtimi 

Bet nepaisant to, anabaptistų judėjimas iš Šveicarijos kaip banga persirito per visą Vokietiją, Austriją, Moraviją, pasiekė Olandiją. Olandijoje šiam judėjimui pradėjo vadovauti buvęs katalikų Bažnyčios kunigas Menno Simonsas, kurio vardu čia pradėta vadinti visus anabaptistus, - menonitais. Ši anabaptistų dalis išliko iki mūsų dienų ir turi savo bendruomenes visuose kontinentuose. Tuo tarpu anabaptistai didesnėje Vokietijos dalyje buvo žiauriai išnaikinti.

Tačiau tradiciškai šiuolaikinių baptistų lopšiu yra laikoma Anglija. XVI-XVII amžiais Anglijoje ne visi buvo patenkinti dažniausiai formaliomis bažnytinės ir pasaulietinės valdžios įvykdytomis reformomis. Nuolat buvo reikalaujama visiško Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, kiekvienai bendruomenei (kongregacijai) - nepriklausomybės nuo aukštesniosios bažnytinės valdžios ir sąžinės laisvės visiems žmonėms. Šio judėjimo šalininkai buvo vadinami kongregacionistais. Jie buvo persekiojami ir kartais dėl to jiems tekdavo palikti Angliją. Apie 1606 m. tokia kongregacionistų grupė, vadovaujama Johno Smitho, įsikūrė Amsterdame, Olandijoje. Čia Johnas Smythas, paveiktas anabaptistų (menonitų) doktrinos, atmeta kūdikių krikštą ir pradeda krikštyti suaugusius žmones. „Aišku, kad tam tikra anabaptistų įtaka, tiesioginė ar netiesioginė, davė priežastį baptistų bendruomenėms atsirasti Anglijoje, ir yra pagrindo tuo didžiuotis".

Johnas Smithas su didesne savo bendruomenės dalimi 1612 m. sugrįžta į Angliją ir Londone įkuria pirmąją baptistų bendruomenę. Šis judėjimas plito, ir 1644 m.  Anglijoje veikė 47 baptistų bendruomenės. Bandymai suartėti su Olandijos menonitais nedavė rezultatų, nes menonitai neigiamai žiūrėjo į karinę tarnybą bei dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime. Tai ir buvo pagrindinis skirtumas tarp baptistų ir anabaptistų-menonitų. Baptistai į savo „1689 m. tikėjimo išpažinimo" 24 straipsnį įrašė: „Krikščioniui leidžiama eiti savo pareigas magistrate, jeigu tik yra pakviestas ir išrinktas. Atlikdamas tokią pareigą jis prisiima ypatingą atsakomybę už teisingumo ir taikos palaikymą... Teisingumui ir taikai palaikyti jis turi teisę panaudoti karinę jėgą (pagal Naujo Testamento normas)..."

Šiuo metu baptistų Bažnyčioms priklauso daugiau kaip 40 milijonų pakrikštytų narių visose pasaulio šalyse. Šios bendruomenės neturi vienodos liturgijos, centralizuotos teologijos, tačiau turi būdingų viso pasaulio baptistams bruožų, kaip antai:
 

1. Šventojo Rašto kanoninės 66 knygos yra vienintelis tikėjimo šaltinis. Tai įkvėptas Dievo žodis, absoliučiai teisingas ir turintis didžiausią autoritetą visiems tikėjimo ir elgesio dalykams.

2. Bažnyčios nariais gali tapti tik savarankiškai apsisprendę tapti Kristaus sekėjais žmonės, kurie savo tikėjimą paliudija krikštu. Krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios visiškai panardinant vandenyje.

3. Kiekviena baptistų bendruomenė tvarkosi savarankiškai; aukščiausia valdžia priklauso visuotiniam narių susirinkimui. Bažyčia atskirta nuo valstybės ir tiesiogiai nedalyvauja politikoje, savo veiklą finansuoja pačių tikinčiųjų aukomis.

4. Visi Bažnyčios tarnautojai yra renkami narių susirinkime.

5. Bažnyčia ugdo savo narių misijų dvasią vykdant didįjį Kristaus paliepimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas" (Mk 16, 15-16).

    

Šiems tikslams įgyvendinti vietinės baptistų bendruomenės dažniausiai jungiasi į nacionalines arba teritorines sąjungas, kurioms vadovauja išrinktos tarybos. Nacionalinės sąjungos gali įstoti į Pasaulinį baptistų aljansą, o Europos bei Artimųjų Rytų baptistai papildomai yra susijungę Europos baptistų federacijoje. Nustatyta tvarka šie junginiai rengia pasaulinius arba regioninius kongresus.

Lietuvoje baptistų būta jau praėjusiame šimtmetyje.  1841 m. Klaipėdoje, tuo metu priklausiusioje Prūsijos karalystei, įsikūrė bendruomenė, kuri 1851 metais, turėdama 234 narius, pasistatė bažnyčią. Šie maldos namai išliko per visas karų audras, tik sovietmečiu buvo iš bendruomenės atimti. 1991 m. bažnyčios pastatai buvo sugrąžinti bendruomenei. Ši bendruomenė per misijos stočių veiklą buvusiame Klaipėdos krašte buvo įkūrusi šešias naujas baptistų bendruomenes.

Didžiojoje Lietuvoje viena seniausių bendruomenių yra Kauno-Šančių, 1898 m. pasistačiusi savo maldos namus, kuriuose po nepriklausomybės atkūrimo vėl vyksta pamaldos. Nedidelę, bet gražią bažnytėlę per visą sovietmetį pasisekė išlaikyti Ylakių bendruomenei. Kiti maldos namai buvo atimti ir panaudoti kitokiems tikslams arba nugriauti.

Trylika baptistų bendruomenių tarpukario metais buvo susijungusios į Lietuvos baptistų sąjungą, kuriai iki pat sąjungos likvidavimo 1940 m. vadovavo Teodoras Gerikas. Tuomet narių skaičius sumažėjo, nes į Vokietiją repatrijavo didesnė dalis vokiečių tautybės baptistų.  Dar viena netektis ištiko 1959- 1960 m., kai didžioji dalis buvusio Klaipėdos krašto baptistų gavo teisę išvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką.

1945 m. Lietuvos baptistai kartu su Latvijos ir Estijos tikėjimo broliais tapo TSRS evangelikų krikščionių baptistų sąjungos dalimi. Anksčiau viena nuo kitos nepriklausomos sąjungos ir toliau tvarkėsi gana savarankiškai, ir tik kai kurie klausimai buvo sprendžiami centralizuotai: dvasininkų ruošimas, rūpinimasis reikalinga literatūra. Taip tęsėsi iki 1989 m., kai bendruomenių atstovų konferencijoje buvo nuspręsta atnaujinti savarankišką sąjungos veiklą. Kiek vėliau buvo atkurta narystė Pasauliniame baptistų aljanse, ir sąjunga priimta į Europos baptistų federaciją.

Baptistai Lietuvoje, kaip nedidelė konfesija, kai kuriose veiklos srityse kooperuojasi su kitomis Bažnyčiomis ar krikščioniškomis organizacijomis. Tai krikščioniškos literatūros leidyba, sekmadieninių mokyklų mokytojų ruošimas, labdaringa bei kultūrinė veikla ir kt. Šiuo metu Lietuvos baptistų sąjungos būstinė yra Klaipėdoje.

Straipsnis spausdintas žurnale Prizmė, 1998/1. Perspausdinta leidėjams sutikus.