•   Plečiasi Europos baptistų bendruomenių bendradarbiavimas
•   Jaunimas ne tik sportavo
•   Aleksandro Kostino pamokslas. Jėzus ir samarietė
•   Teodoro Geriko prisiminimai. Šalikelės žiedai
•   Eilėraštis. Mąstant apie Kristaus kelią į Golgotą
•  Gerų minčių trupiniai

Nuo 2024 metų Europos Baptistų Federacija pradėjo naują iniciatyvą, siekiančią skatinti įvairių šalių baptistų bendruomenių sąjungų vadovų tarpusavio bendradarbiavimą. Ši iniciatyva pasivadino ABOUND tinklu ir yra paremta 2 Korintiečiams 9,8: „Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui.“ Čia ABOUND reiškia būti pertekusiam tarnaujant Dievo šlovei.

Susipažinimas iš arčiauSausio 29-31 įvyko pirmoji ABOUND konferencija Varšuvoje, kur susirinko įvairių šalių sąjungų generaliniai sekretoriai ir vadovai. Veiklos ir paskaitos buvo nukreiptos į tarpusavio ryšių vystymą, dievoieška pagrįsto vadovavimo skatinimą ir bendrystės atradimą gausių diskusijų metu.

Tinklas turėtų skatinti tarpusavio bendravimą, mokymąsi, pasidalinimą gera patirtimi ir bendrais iššūkiais skelbiant Evangeliją.

Numatyti periodiniai vadovų susitikimai mažose grupėse, kad būtų galima pasidalinti tarnystės aplinkybėmis ir pasimelsti vienam už kitą. LEBBS pateko į vieną grupę su Škotijos, Nyderlandų, Moldovos ir Serbijos atstovais.

Lietuvos baptistų bendruomenių sąjungai susitikime Varšuvoje atstovavo vykdomasis sekretorius Tarasas Sereda.

Konferencijos dalyviai
TD informacija

Iniciatyva intriguojančiu pavadinimu „Sportuok krikščioniškai“ atsirado dar 2016 metais Ylakiuose, kuomet buvo pastebėtas jaunimo tarpbažnytinės bendrystės trūkumas žiemos laikotarpiu. Tada buvo surengta pirmoji sporto šventė, į kurią buvo pakviestas Kauno ir Mažeikių jaunimas. Pusdienis sporto ir varžybų, o vakare šlovinimas, bendravimas ir Dievo Žodis.

Jau kitais metais sporto renginys vyko Kaune, sekančiais Vilniuje ir taip nesustabdomai jis pradėjo keltis iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Po Ylakių, Kauno, Vilniaus šventė keliavo į Mažeikius, Visaginą, Alytų, Klaipėdą, o šiais metais atvyko į Panevėžį.

Yra apie ką pagalvotiDėl puikaus datų sutapimo buvo nuspręsta išplėsti „Sportuok krikščioniškai“ į dvi dienas ir surengti jaunimo konferenciją, kurios tema tapo klausimas: „Kiek tu kainuoji?“

Pirmą dieną vyko estafetės bei tinklinio ir krepšinio varžybos. Apie 50 vaikinų ir merginų varžėsi draugiškose rungtynėse dėl aukso, sidabro ir bronzos medalių. Varžybos vyko Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos sporto salėje, o vakare jaunimas persikėlė į Panevėžio „Dievo Malonės“ bažnyčios patalpas, kur vyko vakarinės pamaldos, susipažinimo žaidimai, liudijimai ir bendravimas.

Antrą dieną buvo mėginama atsakyti į klausimą, kiek mes kainuojame. Misionierius Eduardas Goss padėjo pažvelgti į save, suvokti, kaip mus vertina kiti žmonės, visuomenė, kaip mus vertina Kūrėjas. Diskusijų metu jaunimas aptarinėjo gyvenimiškas problemas ir meldėsi vieni už kitus.

Orientacinis žygis, paruoštas vietinio jaunimo, leido vykdant užduotis susipažinti su Panevėžio įžymiausiais objektais.

Protmūšio metu komandos tikrino savo atmintį ir žinias. O vakarinių pamaldų metu kartu su dr. Johnu Claydonu mokėmės iš jaunojo Timotiejaus gyvenimo, svarstėme, ką daryti su savo pašaukimu.

Norisi padėkoti Panevėžio tikintiesiems, kurie aktyviai dalyvavo visuose pasiruošimo ir renginio darbuose. Ačiū pastoriui Aleksandrui Kostinui ir jo šeimai už įvairiapusę pagalbą. Dėkojame visam jaunimui iš Marijampolės, Kauno, Ylakių, Panevėžio, Ukmergės, Veisiejų už kartu praleistą laiką.  Visi mes tapome vienas kitam dideliu palaiminimu.

Iki kitų susitikimų!

Bendra nuotrauka
Tarasas Sereda

 
Jėzus ir samarietė

Evangelijose randame daug pasakojimų, diskusijų, dialogų, kuriuose, susitikęs su įvairiais žmonėmis, dalyvauja Jėzus.

Štai Evangelijoje pagal Joną trečiame skyriuje aprašytas Jėzaus susitikimas su Nikodemu – vienu iš Izraelio išminčių, Sinedriono nariu, teologijos mokytoju, gerbiamu asmeniu visuomenėje. O ketvirtame skyriuje Jonas kalba apie Jėzaus susitikimą su visiška Nikodemo priešingybe – su prastos reputacijos moterimi, samariete. Jėzaus ir samarietės pokalbis yra ilgiausias ir giliausias dialogas šioje evangelijoje. Iš pradžių atrodo, kad tai keistas dialogas su keista moterimi apie keistus dalykus...

Prisiminkime. Samariečiai ir žydai buvo labai artimi etniniu, geografiniu, kultūriniu ir religiniu požiūriu, tačiau, nepaisant to, šios dvi tautos niekino ir nekentė viena kitos daugiau nei 450 metų. Priešiškumas tarp jų prasidėjo maždaug nuo Ezros ir Nehemijo laikų, kai žydai atsisakė bendradarbiauti su samariečiais atstatant Jeruzalės šventyklą, nes laikė juos pagonimis. Nuo tada tarp jų nuolat kaupėsi daug nuoskaudų, ir jie negalėjo atleisti vieni kitiems: samariečių kraujas buvo pralietas žydų rankomis, o žydų – samariečių rankomis. Šiame konflikte nemažą vaidmenį suvaidino ir samariečių bei žydų religija, nes žydų atstumti samariečiai pasistatė savo šventyklą ant Garizimo kalno, kur ilgus šimtmečius jie garbino Dievą (ir tai daro iki šiol). Ši šventykla buvo sugriauta žydų vadovo Hirkano 129 m. pr. Kr. Tačiau samariečiai nenustojo garbinti Dievo ant šio kalno, o Jėzaus laikais tiek žydai, tiek samariečiai tikėjo, kad jų tradicija ir Dievo garbinimo vieta yra tikroji.

Jėzus gerai žinojo apie šimtmečius trukusį konfliktą, pretenzijas ir nuoskaudas, tačiau grįždamas į Galilėją sąmoningai renkasi kelią per samariečių teritoriją. Skirtingai nei jo tautiečiai, Jis nelaiko samariečių nešvariais ir nejaučia jiems jokio priešiškumo ar paniekos. Jis bendrauja su samariete, kaip ir su Nikodemu. Jis mato žmones, kurie, nepaisant visko, yra Dievo meilės ir rūpesčio objektai. Rytų kultūros, ypač judaizmo požiūriu, buvo manoma, kad nepadoru vyrui kalbėtis su moterimi vienam, akis į akį, o juo labiau kalbėti apie dvasinius ar teologinius dalykus.

Žydai ne tik nebendravo su samariečiais, bet ir nenaudojo jų namų apyvokos daiktų, nes laikė juos nešvariais ir bijojo susitepti, o Jėzus ne tik pirmasis pradeda pokalbį, bet ir prašo samarietės moters, kad ši duotų jam atsigerti iš savo indo. Pavargęs ir ištroškęs Jėzus prisėdo prie šulinio pailsėti, o jo mokiniai nuėjo nupirkti maisto. Jėzus trokšta ne tik vandens, bet trokšta ir susitikimo su žmogumi, kuris į Jo žodį atsilieptų tikėjimu, nes Judėjoje Jis susidūrė su netikėjimu ir šaltu priėmimu.

Po kurio laiko prie šulinio pasirodo moteris. Iš pirmo žvilgsnio ši moteris prieštarauja mūsų supratimui, kaip turi atrodyti žmogus, galintis tikėjimu atsiliepti į Jėzaus žodį. Be to, gatvėje sutikęs moterį, kuri, kaip žinoma, turėjo kelis vyrus, žydas ortodoksas turėjo nusisukti ir su pasibjaurėjimu spjauti jos pusėn.

Šis susitikimas kelia ne tik lyčių, bet ir kultūrines, religines bei etnines problemas, nes Jėzus kalbasi ne tik su moterimi, bet su samariete, kuri gyvena kitoje kultūroje ir išpažįsta kitokią religiją.  Jėzus griauna kultūrines, religines, socialines ir tautines sienas bei barjerus, kurie skaldo žmones ar juos žemina. Šiais laikais taip pat yra daug įžeistų žmonių, kurie dėl savo tautybės, socialinės padėties, lyties ar kitų priežasčių tampa neteisybės, pažeminimo, niekinamo kitų žmonių požiūrio aukomis.

Mes gyvename žiauriame pasaulyje. Čia Jėzus samarietei nežada, kad Jis greitai ir globaliai pakeis žydų požiūrį į samariečius, o samariečių – į žydus ir kad privers visus žmones mylėti ir gerbti vieni kitus. Tačiau Jis sprendžia problemą asmeniniu lygmeniu. Jis gali pasiūlyti kažką, kas pakeis asmeninį gyvenimą, pasaulėžiūrą ir požiūrį į tikrovę. Jėzus gali pakeisti gyvenimą žmogaus, kuris kalbasi su Juo. Jėzus pradeda dialogą su samariete ir pasiūlo jai gyvojo vandens. Gyvasis vanduo, apie kurį kalba Jėzus, viena vertus, yra Neregimojo Dievo apreiškimas, kurio šaltinis yra Jis pats. Kita vertus, per Dievo apreiškimą, kuris duodamas per Jį, liejasi malonė ir meilė.

Tekančio vandens šaltinis Izraelyje buvo laikomas Dievo dovana. Jėzus sako, kad Jis yra tas šaltinis ir gali duoti samarietei – ir kiekvienam iš mūsų – tai, kas gali pažadinti, atgaivinti žmoguje, kas buvo sunaikinta, iškraipyta, prarasta, pamiršta. Jis gali pripildyti mus gyvybės galios ir nukreipti mūsų gyvenimą į amžinybę. Jėzus automatiškai neišlieja šio vandens ant kiekvieno, bet sako, kad gali duoti gyvojo vandens tiems, kurie Jo prašo, tiems, kurie beldžia ir ieško. Tačiau kai Jėzus sako, kad gali duoti samarietei gyvojo vandens, ji suabejoja ir sako: „Ar Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris mums davė šį šulinį?“

Samarietė susidūrė su dilema: priešais ją yra du skirtingi šaltiniai, du šuliniai. Vienas yra šulinys, kurį, pagal seną tradiciją, yra iškasęs patriarchas Jokūbas, o kitas – nepažįstamas vyras Jėzus, kuris siūlo jai gyvąjį vandenį.

Tikinčiųjų tradicijos, išsaugota bendruomenės atmintis ir jos patirtis su Dievu, kažkada veikusi tikinčiųjų gyvenime, – visa tai svarbūs dalykai. Tačiau kai ši patirtis sustingsta, užšąla, ji tampa negyva. Kai tikėjimas nukreipiamas tik į praeitį, jis gali nieko nekeisti dabartyje. Be to, tradicijoje tūno užslėptas pavojus, kad pagarba tradicijai ir jos laikymasis sukeičia vietomis prioritetus: nustumia gyvąjį Dievą į antrą planą, o tradicija tampa svarbesnė už patį Dievą. Tai atsitinka ne tik tarp samariečių, žydų, katalikų ir stačiatikių, bet, deja, ir evangelikų bažnyčiose. Pasitaiko, kai tradicija iškeliama aukščiau už patį Jėzų, kurį vadiname savo Viešpačiu.

Pagrindinis tradicijos tikslas –  sutelkti dėmesį į Dievą, kuris atsiskleidžia mums Jėzuje Kristuje. Jokūbo iškastas šulinys, tarsi tie laiptai, kuriuos Jokūbas matė sapne, nurodo ne į save pačius, o į Jėzų – į tai, kad Jis yra tikrasis gyvybės šaltinis. Jis mums yra laiptai, jungiantys dangų ir žemę.

Todėl Jėzaus atsakymas visiems tradicijų, ypač išgalvotų, gynėjams skamba taip: „Kas geria šio vandens, vėl ištrokš, bet kas geria vandenį, kurį Aš jam duosiu, niekada nebetrokš; vanduo, kurį Aš jam duosiu, taps vandens šaltiniu, tekančiu į amžinąjį gyvenimą.“ Samarietės pagarba tradicijai ir vanduo iš patriarcho Jokūbo šulinio negalėjo pakeisti jos gyvenimo, nes tik Gyvasis Dievas gali atlikti šią užduotį.

Jeremijo pranašystėje 2,13  Dievas lygina save su gyvojo vandens šaltiniu, galinčiu suteikti gyvybę, o žmonių iškastos vandens talpyklos yra kiauros ir nelaiko vandens. Jėzaus laikų kalboje gyvasis vanduo reiškė ne stovintį, o tekantį vandenį, kuris niekada nebūna toks pat, bet nuolat atsinaujina ir gaivina. Samarietė pagaliau supranta, kokį vandenį jai siūlo Jėzus. Ji supranta, kad jai reikia to gyvojo vandens, ji prašo, trokšta, nori naujo gyvenimo, nori, kad Jėzus atvertų jos gyvenime šaltinį, tekantį į amžinąjį gyvenimą. Bet pirmiausia jai reikia susitvarkyti su savo praeitimi. Jėzus jos nesmerkia. Ją nustebina tai, ką Jis žino apie jos praeitį! Samarietė priima Jėzaus priekaištą, nebėga nuo Jo, supykusi ar įsižeidusi, bet nori, kad gyvasis vanduo pripildytų ją ir numalšintų troškulį.

Kalbėdama su Jėzumi, klausydamasi Jo žodžių samarietė patyrė gyvą Dievo prisilietimą, tapo nauju žmogumi ir pažino Jėzų kaip žmogų, galintį pakeisti gyvenimą. Ji priėmė gyvojo vandens dovaną, o per ją šis vanduo pradėjo lietis ant kitų.

Pokalbio su Jėzumi metu samarietė daro vieną atradimą po kito: iš pradžių jai Jėzus tėra kažkoks keistas žydas, paskui truputį paauga jos akyse, bet vis tiek ne taip aukštai, kaip patriarchas Jokūbas. Po to ji supranta, kad Jis yra Dievo pranašas, o kulminacija yra apreiškimas, kad Jis yra daugiau nei pranašas, bet pats Mesijas – Kristus.

Mes kartais pamirštame tokius mažus dalykus, kaip pokalbį su vienu žmogumi, kuris mums gali pasirodyti nereikšmingas, nežymus, neturintis geros reputacijos. Tačiau, kaip matome šioje istorijoje, smulkmenų tikėjimo kelyje nėra.

Aleksandras Kostinas,
Panevėžio „Dievo malonės“ bažnyčia



Teodoro Geriko prisiminimai. Šalikelės žiedai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 142)

Per visą amžių tėveliai gyveno vienas kitą gerbdami. Jokių ginčų tarp jų nebuvo. Pradžioje berniukai buvo auklėjami katalikiškai, o mergaitės – evangelikų tikyboje. Bet evangeliškoji mintis paveikė ir berniukus, nes motina, būdama raštinga, galėjo Šventąjį Raštą ir paskaityti, ir net gražiai paaiškinti. O tėvelis, nors retkarčiais ir apsilankydavo katalikų bažnyčioje, mąstydavo evangeliškai ir labai mėgo klausytis Biblijos skaitymų. Išmokęs skaityti, ir aš dažnai skaitydavau ką nors iš Biblijos, už ką jis man būdavo dėkingas ir manimi didžiuodavosi. Tėvelis ir kitiems sakydavo, kad norėtų leisti mane į mokslus, jei būtų galimybė. Esu dėkingas Viešpačiui, kad tokiu būdu buvau ruošiamas darbui, į kurį vėliau Jis mane pašaukė.

Ėjau penktus metus, kai pradėjau pažinti pirmąsias raides, o vėliau ir skaityti. Man padėjo vyresnis brolis Andriejus, bet dar daugiau mamytė, kuri mokėjo gražiai apibūdinti kiekvieną raidę, tad aš vis labiau norėjau skaityti taip kaip brolis. Tais pačiais metais mūsų namuose apsilankė keliaujantis prekeivis žydas Ilkius,  kuris turėjo gražių latviškų knygelių. Vienoje jų buvo pavaizduotos visos abėcėlės raidės, o toliau – 10 Dievo Įsakymų ir pamokymai apie tikėjimo dalykus. Laikiau šią knygą abiem rankom ir prašiau, kad tėvelis ją nupirktų. Kai knyga tapo mano nuosavybe, ėmiau rimtai mokytis, mamos prižiūrimas. Po šitos knygos skaičiau senus kalendorius, ir pagaliau – motinos Bibliją! Pradžioje mažai tesupratau, bet pamažu pradėjau suprasti. Man ypač patiko senųjų patriarchų istorijos ir pasakojimai apie Juozapą, Mozę, Samsoną, Samuelį, Dovydą ir kt. Mano dėmesį patraukė ir Naujasis Testamentas. Dažniausiai skaitydavau garsiai, o tėveliai klausydavosi, ką nors dirbdami kambaryje. Atidžiausias klausytojas buvo tėvelis, kuris pats skaityti nemokėjo. Galima sakyti, kad Šventasis Raštas tapo pirmąja mano mokslo priemone.

Visą tą reikalą gadindavo viena kaimynė, kuri stengdavosi tėveliams įrodyti, kad toks skaitymas gali pakenkti mano protui. Kaip tyčia, mano vyresnis brolis kelis kartus mane stipriai išgąsdino, ir aš pradėjau bijoti tamsos. Vieną kartą nuo išgąsčio net apalpau. Kaimynei atsirado gera proga tėveliams priekaištauti, esą „vaikas bijo todėl, kad jo protas dėl Šventraščio skaitymo ėmė maišytis“. Kartais tėvelis jau pradėdavo šiomis kalbomis tikėti ir drausdavo skaityti. Bet aš sakydavau, kad Biblijos skaitymas mane kaip tik padrąsina ir nuramina. Vėliau tėveliai nebekreipdavo dėmesio į žmonių kalbas, nes patys matė, kad skaitymas mane gydo ir aš būdavau ramus ir laimingas.

Vasaros metu rūpėjo kiti dalykai, tad skaitymą kaip ir užmiršdavau. Bet rudenį ir vėl imdavau skaityti mylimąją knygų Knygą, kuri buvo išspausdinta gotišku šriftu. Lietuviškų knygų lotyniškomis raidėmis nemačiau, tik girdėjau, kad tokių yra, bet jos draudžiamos. Taip pasidariau „mokytas“, nes sugebėdavau greitai perskaityti ir net perrašyti. Kaimynai atnešdavo man perskaityti laiškų. Ateidavo ir pasiklausyti mano skaitymo iš Šventojo Rašto ar kitų knygų. Net ir piktoji kaimynė, kuri nekentė Biblijos skaitymo, ateidavo pasiklausyti. Kai kurie vaikai, buvę už mane vyresni, ateidavo pas mane mokytis skaityti ir rašyti. Sulaukęs dešimties metų ir pradėjęs lankyti pradinę mokyklą, jau turėjau nemažą „praktiką“. Buvau kelis kartus perskaitęs Bibliją ir įvairias kitas knygas. Esu dėkingas Dievui, kad Jo Žodis man nuo pat kūdikystės buvo pažįstamas.

Teodoras ir Ida Gerikai su augintiniais Renata ir Karoliu. 1940 m.
P.S.  Ši T. Geriko autobiografijos dalis buvo išspausdinta Tiesos Drauge 1940 m. birželio mėnesį. Tai buvo paskutinis laikraštėlio numeris, nes audringi politinių permainų vėjai nutraukė jo leidybą. 

 Mąstant apie Kristaus kelią į Golgotą

Kai apie kryžių aš mąstau,
kur Jėzus numirė skausmuos,
tai pelną nuostoliu laikau,
ko troškau, to dabar gailiuos.

2. Gink, Dieve, kad aš girčiaus kuo,
kaip vien tik kryžium Jo mirties.
Kas man brangu, nešu prie Jo,
aukoju Viešpačiui šlovės.

3. Žvelk, plūsta meilė ten šventa
iš Jo širdies, iš Jo žaizdų.
Ar buvo dar kieno auka
ir meilė, ir kančia kartu?

4. Net jei lobius galėčiau duot,
ar atsilyginčiau aš Tau?
Ką Tau už meilę dovanot?
Tau, Jėzau, pats aš priklausau!

(Giesmė iš „Giesmių vainiko“ Nr. 69)

             
Gerų minčių trupiniai

Žmogus, kuris tikisi išvengti kančios ir nusivylimų, nesupranta nei Biblijos, nei istorijos, nei gyvenimo.
Billy Graham 

Jeigu Dievo nėra – klausimų nėra, kiekvienas pūna savo nuodėmėse.
Bet jei tiki – pirmyn pas Dievą.
Jakov Krotov  

Evangelija yra ne žmogiški išvedžiojimai, o dieviškas apreiškimas,  ne populiarioji išmintis, o Kristus ir paniekintas Jo kryžius,  ne reklamos ar asmenybės galia, o Šventosios Dvasios jėga.
John Stott  

Trumpiausias pamokslas
Žiūrėk į priekį – su viltimi.
Atgal – su dėkingumu.
Į viršų – su tikėjimu.
Žemyn – su atgaila.
Aplinkui – su meile.
Autorius nežinomas