•    Pamokslas. Trijų žmonių išpažintys
•    Pašventimas misionieriaus tarnystei Vilniuje
•    Apie moterų konferenciją
•    Pamąstymui. Ko man nepasakė bažnyčioje?
•    Gerų minčių trupiniai
•    Mūsų kalendorius

Kai buvau jaunas, maniau, kad visi esame vienodi. Būdami padaryti iš to paties molio, panašiai matome pasaulį, panašiai jaučiame kitus, panašiai esame jautrūs Šventajai Dvasiai, panašiai atsiduodame tarnystei ir panašiai suprantame Dievą. Tačiau gyvenimui bėgant vis stebėjausi, kaip skirtingai galime matyti tą patį pasaulį, kaip skirtingai suprasti vaikščiojimą su Dievu ir kokių skirtingų motyvų galime būti vedami.

Pirmoji išpažintis

Kartą vienas žmogus man pasakė: "Aš ateinu pas Dievą žinodamas, kad Jis yra pasaulio Sutvėrėjas ir Valdovas. Suvokdamas, kad būtent Jis yra tas, kuris apibrėžia, kas gera, o kas bloga, aš seku Juo, norėdamas Jam įtikti. Atlygis už nuodėmę yra mirtis. Ateis laikas, kai Dievas spręs žmonių likimą – vieni eis į pražūtį, kiti į Dievo Karalystę. Aš vykdau Jo valią, nes noriu ne pražūti, o būti su Juo.“

Tai buvo nuoširdu ir tikra. Pajaučiau tai. Jis rėmė savo sekimą Kristumi Šventojo Rašto tiesomis, kurios tapo tarsi jo gyvenimo varikliu.
Susimąsčiau... Ar pažįstu tokį didį Dievą taip, kaip šitas žmogus?

Taip, iš tiesų, kurdamas pasaulį Dievas nuostabiai sudėliojo jame taisykles ir dėsnius, kurie be priekaišto veikdami tūkstantmečius išlaiko mūsų planetą svetingą ir tinkamą gyvybei. Tai, pavyzdžiui:
Gravitacija, kuri neleidžia mums nuskristi į kosmosą.
Išcentrinė jėga, kurios dėka skalbinius iš džiovyklės ištraukiu beveik sausus.
Magnetiniai laukai, kuriuose sukasi Žemė ir todėl turime dieną ir naktį, vasarą ir žiemą.
Susidėvėjimas, kai tenka pirkti naują megztinį.
Senėjimas, kai matau į kitą pasaulį išeinančius savo vyresniuosius giminaičius.

Viso šito aš negaliu pakeisti. Negali to pakeisti ir visas pasaulis, todėl mes tiesiog paklūstame šiems dėsniams, kasdien liudijantiems Dievo didybę.
O juk yra ir dvasiniai dėsniai, kurių taip pat niekas negali pakeisti. Panašiai kaip fiziniams dėsniams, mes tiesiog paklustame jiems. Tai, pavyzdžiui:
Ką pasėsi, tą ir pjausi  – biblinis dėsnis, pasikartojantis daugelio tautų išmintyje.
Mylinčiam Viešpatį viskas išeina į gera – tai, kuo ne kartą pats įsitikinau savo gyvenime.
Jei sieksi ir ieškosi pirmiausia Dievo Karalystės ir Jo teisumo, Dievas pasirūpins visais kitais dalykais – principas, apie kurio veikimą girdėjau daugybę liudijimų.

Bet yra dar vienas dėsnis: „Atpildas už nuodėmę – mirtis.” (Romiečiams 6, 23) Būtent jį paminėjo mano pašnekovas.
   Kaip gerai, kad jis jį atsimena. O juk tai labiausiai pasaulyje nepaisomas dėsnis!  Tiesa ta, kad jo padarinių nematome fiziniame pasaulyje. Jei kiekvienas, pasisavinęs svetimą daiktą, iš karto kristų negyvas, tai visiems būtų viskas aišku. Tačiau taip nevyksta. Ką tuomet reiškia šis Biblijos teiginys?

Kalbėdama apie mirtį, Biblija kalba apie kai ką kitą. Kūno nusidėvėjimo per 70-80 metų Šventasis Raštas nelaiko kažkuo baisiu, nes žmogaus siela keliauja toliau. Tačiau ateis laikas, kai sielai nebebus kur keliauti toliau, jos kelionė pasibaigs ugnies ežere, kurį Viešpats paruoš velniui ir jo angelams, taip pat visiems jo sekėjams. Tai Biblija vadina antrąja mirtimi, arba pražūtimi.
     
Kaip gerai, kad Dangiškasis Tėvas davė mums susitaikymo šansą! Kristaus mirtis ant kryžiaus suteikė galimybę man ir tau. Jei visa širdimi tikėsi, jog prie to kadaise Golgotoje stovėjusio kryžiaus, prie kurio kabėjo Dievo Sūnus, buvo prikaltos ir tavo nuodėmės, o Jo mirtis jas atpirko, būsi išgelbėtas nuo antrosios mirties.

Taigi kartais baimė atveda į išgelbėjimą. Sakoma, kad taip buvo su Martynu Liuteriu – jo išgąstis didžiulės audros metu ir baimė dėl savo gyvybės leido jam nusižeminti prieš Dievą ir patirti Viešpaties prisilietimą.
Nuostabu, kad baimė atveda į susitaikymą su Dievu. Tačiau tuo ši baimė turėtų ir pasibaigti.

Staiga aš supratau, kad mano pašnekovo baimės šaknys išsiplėtė per toli. Jis, atpirktas Kristaus krauju ir tikintis Dangaus viltimi, gyvena teisų gyvenimą, priklauso Kristaus bažnyčiai, maitinasi Dievo Žodžiu, bendrauja su Dievu maldoje, šlovina Jį, stengiasi gyventi pagal Jo įsakymus. Ir daro tai tik todėl, kad bijo ...  jog antraip Dievas nubaus. Jis tarsi pateko į Dievo spąstus!

M. Gogolio apysakoje „Tarasas Bulba” yra momentas, kai karvedys Tarasas Bulba savo sūnui, perėjusiam į priešų pusę, ištaria: „Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu.“ Tikintieji kartais mato tokį Dievą! Kartą, kai aš skubėdamas viršijau greitį, pagalvojau, kad Dievas gali leisti patirti man avariją už tai, kad nusižengiu. Tarsi Dievas būtų dangaus policininkas. Jo skvarbus žvilgsnis viską stebi iš dangaus ir baudžia nepaklusniuosius.

Ar tu taip suvoki Dievą?

Romiečiams 8,15: "Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“

Dievo kaip baudėjo įvaizdis neturi nieko bendra su Šventuoju Raštu. Jei mūsų, kaip krikščionių, motyvas nenusidėti yra baimė būti nubaustiems, vadinasi mes dar kaip reikiant nesusipažinome su Dievu, o gyvename su savo stereotipais arba žaizdomis, kurias patyrėme per gyvenimą.

Dievas nenori su mumis tokių santykių, nes jie grįsti melu apie Jį. Dievas toks nėra. Baimė sukausto ir pavergia, ji yra velnio įrankis valdyti žmogų.
   Dievas gi myli mus ir nori, kad mūsų santykiai su Juo būtų kaip vaikų ir Tėvo. Jie pagrįsti ne baime, bet meile ir pasitikėjimu. Tikėjimu, kad mano tėtis stipresnis, geriau žino, niekada man nepadarys blogo.

O jei Viešpats leidžia mums eiti per sunkias gyvenimo situacijas, tai ne tam, kad baustų mus už blogą elgesį. Jis nori mus išmokyti labiau Juo pasitikėti, nori dar sykį parodyti savo galią, palaikymą ir stebuklus patekus į aklavietę. Nori, kad pamatytume Jo gydančią meilę, kuri praturtina ir keičia mus. Tą, kuri viską paverčia palaiminimu.

1 Jono 4,18: "Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę."
Taigi labai liūdna, kad kartais tikintys žmonės gyvena bijodami to Tėvo, kuris juos išgelbėjo ir pas kurį jie eina. Toks yra sekimas Kristumi dėl baimės.

Antroji išpažintis

Buvau sutikęs ir kitą žmogų. Jis man pasakė: „Aš ateinu pas Dievą žinodamas, kad Jame yra tikroji laimė. Būdamas mylintis Tėvas, Jis nori padaryti žmogų laimingą, todėl laimina Juo sekančius žmones ir jiems atlygina. Aš noriu būti sėkmingas ir laimingas žmogus. Žinau, kad Dievas turi galią suteikti ir viena, ir kita, tad seku Kristumi ir stengiuosi būti paklusnus Jam.“

Patyriau, kad jis daro daug teisių darbų. Jis gyvena pavyzdingą krikščionišką gyvenimą ir myli Dievą.
Susimąsčiau... Ar pažįstu tokį laiminantį Dievą taip, kaip šitas žmogus? Ar Dievas nori, kad mes būtume palaiminti ir laimingi? Žinoma! Ir Jis daro dėl to daugiau, negu mes patys.

Visų pirma, Jis atidavė savo vienintelį Sūnų numirti už mus, kadangi už savo nuodėmes turėjome būti amžiams pasmerkti. Dievo netenkino žmonių atskyrimas nuo Jo, jų Kūrėjo. Jis per daug mylėjo, kad leistų žmonijai pražūti savo nuodėmėse.
Romiečiams 8,32: "Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?"

Nuostabu! Panašu, kad Dievas žada mums labai didelę sėkmę ir laimę. Sako, kad padovanos viską! Man patinka toks Dievas!    

Pakartoto Įstatymo 28,1-8: "Jei ištikimai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu, VIEŠPATS, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, tau ateis ir tave užlies visi šie palaiminimai: Palaimintas būsi mieste, palaimintas būsi ir kaime! Palaimintas bus tavo įsčių vaisius, tavo žemės derlius bei tavo gyvulių vaisius, bandos ir kaimenės prieauglis. Palaiminta bus tavo pintinė ir tavo gelda! Palaimintas būsi pareidamas ir palaimintas būsi išeidamas! Priešus, puolančius tave, VIEŠPATS sutriuškins tavo akyse. Tave jie puls vienu keliu, bet nuo tavęs bėgs septyniais keliais. VIEŠPATS įsakys palaimai būti su tavimi tavo klėtyse ir visur, ką tu imiesi daryti, – jis laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda."

Skamba labai neblogai ir įkvepiаnčiai. Argi neverta pasistengti, kad visą tai gautum? Paskaitykime dar:
Mato 6, 31-32: "Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia."  Ir dar:
Mato 16,24: "Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

O ką gi sako ši eilutė? Atrodo, ji ne iš tos temos. Kaip aš galėsiu pasinaudoti tais nuostabiais dalykais, kuriuos Dievas prieš tai žadėjo, jei aš atsižadėsiu savęs? Jei tempsiu kryžių? Juk jau supratau, kad turiu nesirūpinti ir neklausinėti, ką valgysiu, ką gersiu, kuo važinėsiu, kur gyvensiu ir kur atostogausiu?! Argi Kristus atėjo į žemę ne tam, kad padarytų mane laimingą?

Staiga susirūpinau dėl savo pašnekovo. Supratau, kad kartais žiūrime į Dievą, tarsi Jis būtų mums kažką skolingas. Ir nors Kalėdos dar tolokai, mes painiojame Jį su Kalėdų seneliu: „Aš buvau geras, ką gi, Viešpatie, apdovanok mane. Atsilygink už tai, kad esu teisus, kad vykdau Tavo įsakymus.“

Mes tikimės iš Dievo mainų. „Už tai, kad lankau bažnyčią, meldžiuosi, skaitau Bibliją, garbinu Tave  – išpildyk mano svajones.“ Vis dėl to Dievas neužsiiminėja mainais. Jeigu mąstome, kad jei būsiu geras ir lankysiu bažnyčią, Dievas palaimins mano gyvenimą, vadinasi, siekiame užtikrinti sau gerovę čia, žemėje. Tačiau Dievo tikslas nėra, kad laimingai gyventume žemėje. Jo akys žvelgia gerokai toliau ir tikslai nukreipti į Anapusybę.

Jei atėjome pas Kristų ir sekame Juo, nes tikimės būti palaiminti ir viskuo aprūpinti, – panašu, kad šėtonui pavyko mus suklaidinti. Viešpats laimę supranta kitaip nei dauguma mūsų. Jis atėjo atnešti laisvę nuo kaltės, nuo vergavimo nuodėmei, atvėrė akis pamatyti amžinybę, vaikščioti tikėjimu bei gyventi ateities viltimi. Ir tikrai ne statyti savo sielos namų šioje žemėje!  

Pirmas Korintiečiams 15,19: "Jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių."
Toks yra sekimas Kristumi dėl naudos.

Trečioji išpažintis

Ir štai sutikau trečią tikintįjį, o jis sakė man: „Aš ateinu pas Dievą žinodamas, kad Jis yra mano Kūrėjas ir gyvybės palaikytojas. Nors žmonija išdavė Jį ir pasirinko nuodėmę, Jis nepaliko jos pražūti, bet atidavė savo Sūnų. Kristus mirė ir prisikėlė. Jis yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Dėl to seku Juo ir garbinu Jį.“

Jo rami kalba įtikino mane, kad Jis tiki tuo, ką kalba. Jis buvo geras krikščionis, mylintis Dievą.
Susimąsčiau... O visgi dėl ko seka Kristumi šitas žmogus?
   Dievas nebūtų Dievas ir nebūtų vertas garbinimo, jeigu priklausytų nuo žmogaus įsivaizdavimo apie Jį. Kartą du žmonės susiginčijo. Vienas sakė: „Dievas nekenčia nuodėmės, tad reikia atgailauti.“ Kitas gi prieštaravo: „O aš galvoju kitaip – Jis visus myli ir visų pasigailės.“ Ar tai daro kokią nors įtaką Jam, visagaliui Dievui? Jei Jis yra ne abstrakti sąvoka, o reali gyva asmenybė, Jam nepadarys įtakos tai, ką aš manau apie Jį, tai, kaip aš sau Jį nupiešiu.

Jo neriboja Visata, Jis nemirtingas ir šventas, visažinis ir nepavaldus laikui. Todėl Jis ir yra Dievas. Jei iš tikrųjų Dievas yra toks nuostabus, toks nesuvokiamas, toks šventas, toks kitoks nei mes ir jei iš tiesų Jam rūpi žmogus, tuomet aš noriu Jį garbinti!
Ne dėl to, kad Jis kažką duoda. Nes velnias gali pažadėti daugiau.
Ne dėl to, kad bijau. Velnias gali prigąsdinti labiau. Bet dėl to, koks Jis nuostabus. Dėl to, kad matydamas Jo nesuvokiamą meilę, matydamas Jo didybę, aš trokštu būti arti Jo ir grąžinti bent dalelę to, ką Jis davė man.

Per 20 savo tarnystės metų aš įsitikinau, kad vienintelė išties veikianti ir nenugalima motyvacija sekti Kristumi – tai meilė Jam.

Kartais manome, kad Evangelijos žinia skirta tiems, kas dar nesusitaikė su Kristumi. Bet prisiminkime Kristaus paliktą eucharistijos įsakymą: argi Viešpaties Vakarienės  tikslas nėra būtent tikintiesiems kaskart priminti Evangeliją, kurios dalininkai jie jau yra? Suvokimas, kiek daug Kristus padarė dėl manęs, grąžina į pirmąją meilę. Kaip svarbu vis iš naujo grįžti prie Evangelijos! Nepamiršti, iš ko Kristus išlaisvino.

Trokštu, kad mano tarnystė padėtų žmonėms pamilti Kristų. Nes būtent to Kristus nori iš mūsų – kad sektume Juo ne iš prievartos, ne iš baimės, ne dėl naudos, bet dėl to, kad mylime Jį ir norime bent truputį atsidėkoti Jam.

Romiečiams 5,6-8: "Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai."

Kai myli, nėra nieko neįmanomo. Tu nepavargsti, atiduodi visas jėgas, tu netingi ir neabejoji, nežiūri, ką pagalvos žmonės, nežiūri, kokios naudos sulauksi. Kai myli, tu seki Kristumi, nes kitaip negali. Tai liudijo apaštalas Paulius.
Filipiečiams 1,21: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“

Ketvirtoji išpažintis

Staiga aš supratau, kad visą laiką kalbėjausi pats su savimi. Būtent aš esu tas, kuris kartais seku Kristumi dėl baimės. Būtent aš esu tas, kuris kartais seku Juo norėdamas būti palaimintas. Būtent aš esu tas, kuris seku Juo todėl, kad tiesiog myliu Jį.

Kristus kviečia pažvelgti į savo vidų. Koks yra mano santykis su Juo?
Jei seku Dievą iš baimės, šiandien Jis nori išlaisvinti mane iš jos.  
Jeigu einu paskui Dievą, tikėdamasis iš Jo ką nors gauti, šiandien Viešpats sako, kad duos man tai dovanai.
Jei seku Dievą dėl to, koks nuostabus Jis yra, Jis dar labiau priglaudžia mane, vesdamas į vaiko ir Tėvo santykius.

O jei tu dar neseki Kristumi, nedelsk ateiti pas Jį. Juk tam yra daugybė priežasčių.
Psalmė 7,18: "Dėkosiu VIEŠPAČIUI už jo teisumą, giedosiu šlovės giesmę VIEŠPAČIUI Aukščiausiajam."

Tarasas Sereda

 

Pašventimas misionieriaus tarnystei Vilniuje

Balandžio 14 dieną Vilniuje, Verkių gatvėje esančiuose „Malonės“ baptistų bendruomenės maldos namuose, įvyko išskirtinės pamaldos. Naujai įkurtoje rusakalbių baptistų bendruomenėje „Piligrim“ buvo pašventintas tarnautojas. Į Lietuvą atvykęs Baltarusijos baptistų sąjungos pirmininkas Leonid Michovič ir Lietuvos baptistų bendruomenių sąjungos pirmininkas Vladimiras Sereda dalyvavo pamaldose, kad kartu palaimintų brolį Viačeslavą Minkevičių misionieriškai tarnystei.

Viačeslavas kartu su žmona lankėsi Lietuvoje 2022 metais. Didėjant rusakalbių pabėgėlių iš Baltarusijos ir Ukrainos antplūdžiui, poreikis skelbti atvykėliams Evangeliją jiems suprantama kalba didėjo. Brolis Viačeslavas aptarė šį klausimą su br. Sereda  ir vietiniais broliais, kurie jam pritarė, jog tokia reikmė yra. Buvo nuspręsta melstis, kad Dievas siųstų tarnautoją, pasiryžusį skelbti Evangeliją rusakalbiams. Sutapo, kad Viačeslavo žmonai buvo pasiūlytas darbas Vilniuje, todėl Baltarusijos pastoriai pasiūlė jam pradėti Lietuvos sostinėje rengti pamaldas rusų kalba. Taigi nuo 2023 metų spalio pradžios prasidėjo  kassavaitiniai rusiškai kalbančių tikinčiųjų susirinkimai. Kas mėnesį pirmąjį sekmadienį atvykdavo broliai iš Kauno Šančių baptistų bendruomenės su Viešpaties Vakariene.

Šventinėse pamaldose skambėjo Šventojo Rašto žinia apie kiekvieno krikščionio pašaukimą tapti Kristaus mokiniu bei pasiuntiniu ir tarnauti dvasiniam  bažnyčios augimui. Pamaldų pabaigoje broliai Leonid Michovič ir Vladimiras Sereda malda palaimino brolį Viačeslavą misionieriaus tarnystei, suteikdami jam įgaliojimus atlikti dvasinius patarnavimus, kurie reikalingi bažnyčios ugdymui. Kaip pasveikinimas ir paskata mokytis lietuvių kalbos, broliui Viačeslavui buvo įteikta Biblija lietuvių kalba.

Po malonaus bendravimo, vaišių ir maldos visi skirstėsi linkėdami naujai bendruomenei ir misionierių šeimai Dievo stiprybės, drąsos ir palaimos.

Pašventimo metu
Lietuvos baptistų bendruomenių sąjungos vykdomasis sekretorius
Tarasas Sereda

Renginio organizatorės džiaugiasi Dievo darbu ir įgyvendintu planu. Dauguma konferencijos dalyvių tiek žodžiu, tiek raštu apie konferenciją atsiliepė labai teigiamai ir šiltai, išvyko dvasiškai praturtintos, fiziškai pailsėjusios,  garbindamos Dievą ir laukdamos kitų metų susitikimo!

Moterų konferencijos dalyvės

Kristuje,
Jūsų Kristina Kantautienė


Pamąstymui. Ko man nepasakė bažnyčioje?

Bažnyčia nepapasakojo man, kokios siaubingos nuodėmės pasekmės, pragaro realybė ir nepasakė, kad išgelbėti gali tik Jėzus Kristus.

Mums reikia daugiau kalbėti apie paskutinį teismą ir mažiau apie aukso taisykles; daugiau kalbėti apie gyvąjį Dievą ir gyvąjį Velnią, apie dangų, kurį galime laimėti ir pragarą, kurio turėtume saugotis.

Bažnyčia privalo skelbti man žinią apie gimimą iš naujo, o ne postringauti, kaip aš galiu pasitaisyti. 

Galbūt, aš nuvilsiu tokią bažnyčią, tačiau tokia bažnyčia nenuvils manęs.

Stenley High

     
         
Gerų minčių trupiniai

Žuvis niekada nebūtų laiminga sausumoje, nes ji sukurta gyventi vandenyje. Erelis niekada nesijaustų laimingas negalėdamas skraidyti. Jūs nesijausite visiškai laimingas žemėje, nes buvote sukurtas didingesniam gyvenimui.
Rick Warren  

Tvirtinimas, kad „Jėzus yra Viešpats“, nėra kažkokia aukšta teologinė frazė, neturinti ryšio su mūsų asmeniniu gyvenimu. Priešingai, tai skatina pripažinti Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu.
Stanley J. Grenz  

Krikščionybė yra gyvenimas pagal biblinius asmeninio gyvenimo standartus ir savo ruožtu siekimas atnešti šventumą į visuomenę, kurioje gyvename. Štai kodėl Jėzus pavadino mus druska ir šviesa.
Čarlzas Kolsonas  

Nedėkingas yra tas, kuris geria vandenį, bet pamiršta, kas iškasė šulinį.
Kinų išmintis

Mūsų kalendorius

Jei Viešpats leis, planuojami tokie bendruomenių ir Sąjungos renginiai:

Birželio 8 d. (šeštadienis) – Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Konferencijos svečias – Lenkijos baptistų sąjungos pirmininkas Marek Glodek. Bendruomenių siųsti delegatai renkasi Kaune, Šančiuose, ev. baptistų maldos namuose.

Prisiminkime maldoje šią sąjungos metinę konferenciją.

Liepos 21 d. – Ylakių ev. baptistų bendruomenė metinėje šventėje dėkos Dievui už 119 savo istorijos metų ir lauks svečių iš kitų bendruomenių.