Šiame numeryje:

- Kreipimasis į skaitytojus
- Informacija apie LEBBS konferenciją
- Vladimiro Seredos pamąstymas
- „Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama“ (I dalis)
- Palaimintos dienos prie Plinkšių ežero
- „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“
- Padėkos šventė Ylakiuose
- Iš giesmių lobyno
- Bernardo Brazdžionio eilėraštis "Ramybė su jumis"Ramybė su jumis"
- Ką rašė „Tiesos Draugas“ prieš 90 metų
- Sentencijos

Mieli „Tiesos Draugo“ skaitytojai!

Norime atsiprašyti skaitytojų dėl šio TDE numerio vėlavimo. Priežasčių buvo ne viena, vyko permainos LEBB sąjungoje, keitėsi TDE leidėjai.

O dabar džiaugiamės, galėdami jums pristatydami naują numerį. Tikime, kad kiekvienas skaitytojas ras ką nors įdomaus ir naudingo savo sielai ir dvasiai.

Palaiminto skaitymo!
TDE leidėjai

2021 06 05 Kauno evangelikų baptistų bažnyčioje įvyko LEBB sąjungos ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Jos metu LEBB sąjungos pirmininku išrinktas Vladimiras Sereda (Kaunas), o tarybos nariais tapo Olegas Doroninas (Klaipeda), Zigmas Pocius (Šiauliai), Tarasas Sereda (Kaunas), Romanas Sokolovas (Ylakiai), Vladimiras Stasenko (Visaginas), Vaidas Stončius (Vilnius). Vykdomuoju sekretoriumi patvirtintas Arnoldas Matijošius (Vilnius).


Vladimiro Seredos pamąstymas

Mieli broliai ir seserys,

jau kurį laiką Dievo Bažnyčia gyvena kitokiu ritmu. Tokį naują etapą sąlygoja pastaruoju metu pasaulyje vykstantys neprognozuojami ir daugeliui žmonių nesuprantami pokyčiai. Šiuo nelengvu laikotarpiu žmonių širdyse kyla nesaugumo, baimės ir vienišumo jausmai. Tai nėra svetima ir Dievo vaikams. Mums, tikintiesiems, šis sunkus laikas tarnauja tikėjimo išbandymui ir kiekvienam leidžia patikrinti savo santykius su Dievu ir tai, ar vis dar esame Jam ištikimi. Tokiu metu labai svarbu susivienyti, sutelkti savo dėmesį į Jėzų Kristų, bendrauti tarpusavyje, melstis ir drąsiai skelbti Gerąją žinią apie išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą.

Kol ieškantis išeičių pasaulis vis banguoja nerimo, iššūkių ir išbandymų „jūroje“, mes, tikintieji, turime ramybės, atgaivos ir padrąsinimo šaltinį – Dievo Žodį. Dievas sako: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.“ (Izaijo 41,10)

Brangieji, šis Dievo pažadas ypač reikšmingas ir svarbus mums šiuo laiku. Ir Dievo Bažnyčiai, ir kiekvienam iš mūsų Dievas žada savo palaikymą ir artumą. Išgyvendami šį laikotarpį Dievo artume, nepalikime nuošalyje ir kenčiančių, vargstančių bei nerimo ir baimės apimtų žmonių. Pastebėkime mus supančius žmones, į kurių gyvenimą Dievas atveria mums duris. Nenusisukime nuo tų, kuriems ypač sunku, kuriems reikia dvasinės bei materialinės pagalbos ir paprastos paguodos bei šilumos.

Nepamirškime ir savo tikėjimo namiškių – mylėkime ir vertinkime vieni kitus liudydami pasauliui, kad esame Kristaus mokiniai ir kad Dievas yra meilė. Pasitikėkime Dievu, o Jo Žodis tebūna mūsų vis augančio tikėjimo pamatas. Niekada nepamirškime, kad Dievas yra ištikimas savo žodžiui, nes pats pažadėjo: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“

Linkiu visiems Viešpaties ramybės!

Pastorius Vladimiras Sereda,
Lietuvos evangelikų baptistų sąjungos pirmininkas

„Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama“

(Alberto Latužio referatas NEBIM seminare 2021.04. 24)

• „Rašau tau apie šiuos dalykus, nors turiu viltį greit atvykti pas tave; jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama.“ (1 Tim 3,14-15)
  
  Iš Biblijos konteksto savaime aišku, kad čia kalbama ne apie elgesį religinės paskirties pastatuose, nors mūsų aplinkos visuomenėje daugelis suprastų būtent taip. Ne vienas žmogus, pakviestas apsilankyti mūsų pamaldose arba pats išreiškęs norą ateiti, yra manęs klausęs: „O kaip reikėtų elgtis?“ Klausimas normalus, o paaiškinimas paprastas pabrėžiant, kad „jūs turite jaustis laisvai, nes lankytojui ir svečiui specifinių reikalavimų nekeliame“.
  
  Taigi turbūt visi sutinkame, kad ap. Paulius kalba ne apie pastatus, o apie žmones, kurie yra išgelbėti iš pražūties kelio, pašaukti į šviesą, tapę Jėzaus Kristaus liudytojais ir Šventosios Dvasios surinkti į bendruomenę.
  
  I. Dėl žodžio Bažnyčia. Deja, istoriškai susiklostė taip, kad turime šį slaviškos kilmės žodį, kuris nė iš tolo neatspindi originalo prasmės, randamos Biblijoje. (Beje, tai ne tik lietuvių kalbos problema.) Įdomus dalykas: Naujojo Testamento graikiškame originale yra žodis „ekklesia“. Senajame Testamente Dievo tauta vadinama žodžiu „kahal“. Tie abu žodžiai neturėjo išskirtinės sakralinės prasmės ir abu reiškė tą patį: „sušauktus, surinktus iš visuomenės žmones spręsti iškilusius klausimus ir reikalus“. Mano turimoje senoje lietuviškoje Biblijoje, evangelikų išleistoje 1824 m., tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente ir hebrajiškas, ir graikiškas žodis išverstas kaip „surinkimas“. Tas žodis pasiliko evangelikų leidžiamose Biblijose iki pat XX amžiaus vidurio ir buvo giliai įleidęs šaknis vartosenoje. Negaliu patvirtinti, bet manau, kad „surinkimas“ sutinkamas jau 1595 m. Jono Bretkūno išverstoje Biblijoje. (Pirmosios ir vienintelės iki Antrojo pasaulinio karo katalikų išleistos Biblijos ST yra įvairūs žodžiai: draugija, Izraelio sūnūs, susirinkimas ir pan., o NT – bažnyčia.)
  
  1972 m. Lietuvos Vyskupų konferencija išleido kun. Česlovo Kavaliausko neseniai išverstą Naująjį Testamentą. Evangelikų prašymu dėl žodžio „Bažnyčia“ išnašoje atsirado paaiškinimas: evangelikai ekklesia verčia kaip „surinkimas“ taip pabrėždami, kad žmones surenka Šventoji Dvasia. Šį žodį kartais vartosiu ir aš. Beje, šį primirštą žodį šiandien bando atgaivinti evangelikai reformatai.
  
  II. Toliau kalbant apie Bažnyčią reikėtų prisiminti pranašiškus Jėzaus žodžius, kurie buvo ištarti vieno pokalbio metu, kai Jis mokinių paklausė: „Kuo jūs mane laikote?“ Ap. Petras drąsiai atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,15-18)
  
  Mes turbūt nematome pagrindo manyti, kad Petras bus tas patikimai tvirtas pamatas, ant kurio Kristus ketina statyti savo Bažnyčią, turėsiančią atlaikyti visas pragaro galybių atakas. Jėzus įvertino Petro ištartą tiesą ir paaiškino, kad tai yra dieviškos kilmės apreiškimas. Taigi ne ant Petro kaip asmenybės, bet ant jo išpažinimo, pavadinto uola, Kristus statys savo bažnyčią. Iš Kristaus žodžių matome, kad Jis laiko save šio projekto autoriumi ir Bažnyčios statytoju.
  
  Dar trumpam grįžtant prie Petro reikėtų nepamiršti, kad kitą kartą Kristus yra griežtai subaręs jį sakydamas: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ (Mt 16,23) Neturėtume manyti, kad Jėzus iš tikrųjų laikė Petrą šėtonu, bet Jis taip pavadino jį dėl nedieviškos kilmės minčių. Ap. Paulius, kalbėdamas apie Kristaus Surinkimo statymą, aiškiai sako, kad „niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus.“ (1 Kor 3,11) Taigi neturėtų būti jokių abejonių, kad vienintelis Dievo Bažnyčios pamatas yra Kristus.
  
  Apreiškimo knygoje Kristus pristatomas kaip Žmogaus Sūnus, kurio išvaizda primena Aukščiausiąjį Kunigą, vaikščiojantį tarp septynių aukso žibintuvų ir ugningu žvilgsniu tiriantį septynių vietinių bažnyčių darbus ir dvasinę būklę (Apr 1 – 3 sk.). Apreiškimo knygos 5 skyriuje rašoma apie giesmę, skambančią garbei Avinėlio, kuris atpirko „Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (9 eil.).
  
  III. Bažnyčia – Kristaus Kūnas. Kūno nariai ir dvasinės dovanos. Tai plačios apimties, gilios prasmės ir svarbių tiesų iliustracija apie Kristaus Surinkimą, kuriai paskirtas visas Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 12-asis skyrius.
  
  Pirmiausia dėmesys skiriamas Šventajai Dvasiai (4-11 eil.). Atkreipkime dėmesį: dovanos skirtingos ir jų daug! Tačiau ta pati Dvasia ir tas pats Viešpats (4-5 eil.)! Reikia pabrėžti, kad čia kalbama apie Šventąją Dvasią, o ne apie bet kokią kitą. Nereikėtų pamiršti, kad Evangelijose kalbama ir apie netyrąsias dvasias, o ap. Jonas perspėja: „...ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo.“ ( 1 Jn 4,1)
  
  Kiekviena Šventosios Dvasios dovana suteikiama ne tam, kad kas nors tuo girtųsi, bet „bendram labui“ – t.y. visam Kristaus Surinkimui. Ir ji suteikiama ne dėl to, kad kas nors to labai prašo ar reikalauja, bet Dvasia savo nuožiūra „dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.“
  
  Atkreipkime dėmesį į šio skyriaus 13 eilutę: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.“ Kokia nuostabi dvasinio turinio iliustracija! Asmenys, tokie skirtingi kultūriniu ir tautiniu požiūriu (žydai ir graikai), socialine ir turtine padėtimi (vergai ir laisvieji), – jie visi buvo pakrikštyti (panardinti) vienoje Dvasioje ir visi buvo pagirdyti viena Dvasia. Visaapimantis dvasinio krikšto veiksmas – iš išorės ir iš vidaus – skirtas tam, kad atskiri ir įvairūs nariai sudarytų vieną Kūną, Kristaus Surinkimą.
  
  Paulius pabrėžia, kad tas Kūnas sudėtas ne iš vieno, bet iš daugelio ir skirtingų narių. Kiek sarkastiškai kalbėdamas jis klausia, kaip atrodytų, jei koja sakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“? Galbūt tai reikštų neprisiimti atsakomybės už bendrą šventą reikalą? Paulius sako, kad svarbu ne tai, kaip mes kartais manome, bet svarbiausia, kad „Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo“.
  
  Taigi nė vienas Bažnyčios narys neturėtų sakyti kitam nariui: „Man tavęs nereikia.“ Priešingu atveju mes tampame savanaudžiais individualistais. Sveikame Kristaus Surinkime nebus susiskaldymo, nes nariai rūpinasi vieni kitais ir nešioja vieni kitų naštas. Deja, kažkokiu būdu išmokstame vengti šios pareigos, nors tai yra Kristaus Įstatymas.
  
  Dvasiškai sveiki Surinkimo nariai džiaugiasi tuo, kad Dievas davė įvairių ir įvairiomis dovanomis aprūpintų tarnautojų, kuriems būdinga tarnystės dvasia. Problemos kyla dėl mūsų senosios prigimties recidyvo. Tuomet stengiamės susireikšminti kitų sąskaita, ir tada pasimato daug savavališkų pastangų siekiant akims patrauklesnės dovanos, ryškesnės ar tokios, per kurią galima susilaukti didesnės garbės iš žmonių. Kyla klausimas, kodėl ignoruojamos kai kurios dovanos ir tarnystės. Pvz., labai svarbi yra dvasių atpažinimo dovana (1 Kor 12,10), pagalbos teikimo, vadovavimo dovana (1 Kor 12,28), bet kalbama apie jas gana retai.
  
  Kartą teko svečiuotis vienoje skaitlingoje ir veiklioje kaimiškoje baptistų bendruomenėje Šiaurės Vokietijoje. Šeimininkai paaiškino, kad vakare bus bendruomenės narių dalykinis susirinkimas, kuriame ir mes galėtume dalyvauti. Turėdami omenyje ne visai malonius prisiminimus iš mūsų praktikos, pasakėme, jog nepageidautume, ir paaiškinome kodėl. Šeimininkė atsakė, jog mus supranta, bet pasidžiaugė, kad jie tos problemos neturi, nes bendruomenės tarybos pirmininkas yra brolis, turintis išmintingo vadovavimo dovaną. Todėl priimdami sprendimus jie racionaliai išnaudoja laiką ir išvengia begalinių tuščių kalbų ir nemalonių bei pavojingų ginčų.
  
  Girdėjau pasakojimą, kaip vienoje gausioje šeimoje vaikai žaidė pamaldas. Jie giedojo, pamokslavo, deklamavo eilėraščius, ir tėvai net pasidžiaugė, kad pamaldos tokios gražios. Tik staiga vaikai pradėjo garsiai šaukti vienas per kitą, ginčytis ir mosuoti rankomis. Tėvai nustebo: argi taip elgiamasi pamaldų metu? Vienas iš vaikų paaiškino, kad pamaldos jau baigėsi, ir dabar prasidėjo narių susirinkimas. Vadinasi, vaikai tiesiog kartojo tai, ką buvo matę savo bažnyčioje.
  
  Paulius paliko nedidelę, bet prasmingą iliustraciją: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“ (1 Kor 3,6) Apaštalas moko, kad įvairios tarnystės gali ir turi būti tarpusavyje suderintos, atiduodant garbę Dievui, o ne sau pačiam. Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad Naujajame Testamente nėra užbaigto dovanų ir tarnysčių sąrašo, nes keičiantis sąlygoms ir aplinkybėms atsiranda naujų poreikių ar galimybių, kokių nebuvo apaštalų laikais.
  
  Bet čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar mūsų svajonės, troškimai, sumanymai – asmeniški ar bendruomeniniai – yra suderinti su Viešpaties valia. Ne visada geri norai nuveda teisingais keliais. Paimsime kelis epizodus iš apaštalų laikų tarnystės, kai buvo skaitomasi su Dievo valia.
  

  •  Saulius iš Tarso nebuvo eilinis žmogus, jis nebuvo ir eilinis Kristaus Surinkimo persekiotojas. Tačiau nematomos Viešpaties rankos sustabdytas ir sužinojęs, kad tai yra jo persekiojamas Jėzus Nazarietis, jis paklausė: „Ką man daryti, Viešpatie?“ Šis klausimas buvo lyg raktas į palaimintą ir vaisingą tarnystę Kristui – jis nepuolė siūlyti Viešpačiui savo paslaugų. •  Galima suprasti, kad šiuo raktu Paulius naudojosi visos savo tarnystės metu. Apd 16 skyriuje skaitome apie antrąją misijų kelionę. Kartu su Silu jie buvo numatę užsukti į Bitinijos provinciją. Mes sakytume, kad tai buvo geras sumanymas, nes ten Evangelija dar nebuvo paskelbta. Nors mes nežinome, kokiu būdu Šventoji Dvasia neleido jiems įvykdyti šio sumanymo, bet žinome, kad jie pasuko į priešingą pusę Makedonijos link, „įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Gerosios Naujienos“ (10 eil.). • Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną atvejį, apie kurį skaitome Apd 15 skyriuje. Antiochijos surinkime kilo neramumai, kuriuos sukėlė iš Jeruzalės atkeliavę svečiai. Prisiėjo kreiptis į vyresniuosius Jeruzalėje, kurie rimtai apsvarstę reikalą nutarė į Antiochiją pasiųsti pasiuntinius kartu su laišku. Laiške pripažinta, kad „kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį“. [...] Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“ (24 ir 28 eil.) Toliau išdėstytas trumpas nutarimo turinys, kurį perskaitę „antiochiečiai apsidžiaugė paguodos žodžiais“. Kyla klausimas: jei kas nors man arba mums patinka ir jei manome, kad tai teisinga, ar nepamirštame paklausti, ar tam pritaria ir Šventoji Dvasia?

  
  (Pabaiga kitame numeryje)
  
  

  Palaimintos dienos prie Plinkšių ežero
  
  Šių metų liepos 22-25 dienomis prie Plinkšių ežero vyko Ylakių ir Mažeikių baptistų bendruomenių organizuota vaikų ir jaunimo stovykla. Esame dėkingi Dievui, kad galėjome surengti stovyklą šiuo gana sudėtingu laikotarpiu. Dauguma dalyvių atvyko iš Skuodo - Ylakių ir Mažeikių apylinkių, taip pat sulaukėme ir dalyvių bei pagalbininkų iš Kauno ir Panevėžio. Stovyklavietėje gyvenome palapinėse, didelių patogumų nebuvo, tačiau buvo tai, kas būtina. O ko nebuvo, stengėmės bendromis jėgomis pasidaryti. Iš viso buvome septyniasdešimt trys dalyviai.
  
  Dėkojame visiems už palaikymą maldomis ir, žinoma, kiekvienam, kuris bet kokiu savo darbu prisidėjo prie stovyklos įgyvendinimo. Džiugu, kad oro sąlygos buvo palankios, nevargino lietus, o vaikai turėjo galimybę pasidžiaugti ir maudynėmis bei žaidimais.
  
  Šių metų stovyklos tema buvo „Nuotykiai Kinijoje“, tad vaikai iš tiesų sužinojo daug naujų dalykų apie šį kraštą, jo gamtą, apie kinų kultūrą, gyvenimo būdą, taip pat apie tai, kaip šioje šalyje gyvena krikščionys ir su kokiais sunkumais jie susiduria. Pamokėlių metu su vaikais diskutavome ir apie Izraelio tautą, vieną iš jos vadų – Jozuę, apie tai, kokie išbandymai laukė kelionėje į pažadėtąją žemę.

  Stovykloje buvo nemažai vaikų, kurie dalyvavo pirmą kartą. Dėkojame Dievui už galimybę skelbti vaikams ir jaunimui Evangeliją. Tikimės ir meldžiamės, kad jų širdyse pasiliktų Dievo Žodis ir kad jie pasirinktų Jėzų kaip savo Gelbėtoją.

  Romanas Sokolovas, Lukas Siksnis
  

• „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane...“ (Mk 10,14)
  
  Šių metų rugpjūčio 5-8 dienomis Kauno baptistų bendruomenė surengė krikščionišką vasaros stovyklą vaikams „Šviesa“. Pastorius, stovyklos vadovai ir bažnyčia meldėsi ir pasninkavo bei ieškojo rėmėjų, kviesdami Šančių apylinkių vaikus atvykti į dienos stovyklą. Ji buvo skirta vaikams nuo 7 iki 12 metų. Susirinko 38 vaikai iš krikščioniškų ir netikinčių šeimų. Dalyvavo net vienos šeimos iš Vilniaus vaikai, kurie apie stovyklą išgirdo, apsilankę kaip svečiai bažnyčios pamaldose.
  
  Stovyklos tema „Narsi širdis“ buvo pasirinkta, siekiant vaikus padrąsinti, sustiprinti tikėjimą, padėti atrasti Dievo meilę šiuo neramiu laiku. Vaikai mokėsi giesmių, sportavo, rungtyniavo, žaidė, piešė ir apsilankė „Uno“ laipynių parke. Su stovyklautojais vyko diskusijos pasirinktomis temomis ir buvo aiškinamos istorijos iš Šventojo Rašto. Krikščioniškų šeimų vaikai degančiomis akimis liudijo ir dalinosi patirtimi apie tikėjimą Jėzumi. Vaikų pasakojimai, vadovų aiškinimai liudijo, kad Dievas yra mylintis ir kad galime Juo pasitikėti kasdieniame gyvenime. Paskutinę stovyklos dieną, sekmadienį, į pamaldas kartu su vaikais susirinko ir tėvai.
  
  Tarp stovyklos rėmėjų buvo ir Kauno ukrainiečių bendrija, bendradarbiaujanti su bažnyčia jau keletą metų ir leidžianti savo vaikus į stovyklą, tad diskusijos vyko lietuvių, rusų bei anglų kalbomis. Dėkojame savanoriams iš Kauno, Vilniaus bei Utenos.

  Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė

• Padėkos šventė Ylakiuose
  Prieš 116 metų Viešpaties Dvasia paskatino keletą sielų reguliariai rinktis Ylakiuose Šventojo Rašto skaitymui ir apmąstymui. Šių susitikimų dalyvių skaičius augo, o kartu – ir įtikėjusių bei pareiškusių troškimą savo tikėjimą paliudyti bibliniu krikštu. O po poros metų išaugusi tikinčiųjų grupė suvokė save kaip savarankišką evangelikų baptistų bendruomenę ir pradėjo savarankišką tarnystę.
  
  1931 metais pastatytuose maldos namuose šių metų liepos 18 d. bendruomenės nariai, lankytojai ir svečiai susirinko į kasmetę padėkos Dievui šventę. Dėl pandemijos suvaržymų ir karštų orų ne visi norintieji galėjo atvykti. Bet džiaugėmės, kad sulaukėme tikėjimo draugų iš Kauno krikščionių baptistų bažnyčios „Geroji naujiena“. Dievo žodžiu dalinosi bažnyčios pastorius Artūras Pučkovas, o nedidelė grupė savo giesmėmis ir muzika padėjo mums visiems šlovinti Dievą. Susitikimas baigėsi bendromis vaišėmis, giesmėmis ir geriausiais palinkėjimais bei malda.

Albertas ir Nijolė Latužiai

Iš giesmių lobyno

Žinai Tu mano kelią...

Šios giesmės autorė Hedvig fon Redern (Hedwig von Redern, 1866-1935) gimė Berlyne. Atrodė, kad jos gyvenimas susiklostys visai sėkmingai. Ji taip didžiavosi savo tėvu, dėvėjusiu melsvą sidabru siuvinėtą karininko uniformą! Jis buvo pulkininkas, vėliau vadovavo prūsų pulkui, o netrukus tapo brigados generolu. Hedvig su tėvu siejo labai šilti santykiai. Kai jai suėjo 10 metų, tėvas padovanojo jai pirmą asmenišką Bibliją ir joje įrašė: Mano mylimai dukrai stropiam kasdieniam vartojimui.

Kai Hedvig buvo dvidešimties, kartu su teta ir seserimi ji išvyko į kelionę po Šveicariją. Tėvas palydėjo stotyje džiaugsmingai nusiteikusias keliautojas, o Hedwig jis prisakė: Išnaudok šią galimybę, mokykis stebėti ir augti pažinimu!

Kai jos visos trys, patenkintos kelione, jau buvo pakeliui į namus, Miuncheno viešbutyje gavo telegramą: Netikėtai mirė tėvas. Iš pradžių jos nieko nesuprato. Kieno tėvas? Gal senelis? Ir staiga tartum žaibas pervėrė Hedvig širdį: tai mano tėvas! Ji tarsi suakmenėjo. Lyg sapne viskas slinko jai pro šalį, o vienas klausimas nuolat vargino: Ko Dievas nori? Kodėl Jis taip daro? Ir tik Jėzaus žodžiuose ji rado nusiraminimą: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.“ Ji suvokė, kad mylintis Dievas gali būti ir griežtas auklėtojas.

O dar po kelių savaičių sudegė jų namas, kuris 500 metų buvo tėvo šeimos nuosavybė. Tai jau buvo visai blogai, nes pastatui atstatyti pinigų nebuvo. Taigi Hedvig liko dar ir be gimtosios pastogės. Tomis dienomis ji rašė: Viskas griūva, darosi šalta ir tamsu...

Ir ji sukyla prieš Dievą: Meilė? Ne, ji atrodo kitaip. Jis mane persekiojo, Jis sutrypė mane!

Bet štai Berlyne ji susitinka su žmonėmis, kurie, kaip ji vėliau rašė, turi gyvenimą ir skleidžia gyvenimą. Ji susipažįsta su grafu Pikleriu, krikščioniško darbo tarp Vokietijos studentų pradininku, ir su nuolat džiaugsmą spinduliuojančiu buvusiu girininku Rotkirchu, kare netekusiu kojos. Berlyne jis įkūrė Krikščioniško jaunimo sąjungą ir tuo metu buvo jos prezidentas.

Vadinasi, Dievas turėjo vesti Hedvig per tuos visus sunkius išbandymus, kad atvestų ten, kur ji naujai pažintų Jo meilę? Lėtai, labai lėtai atsivėrė uždarumo šarvai, už kurių Hedvig slėpėsi. Pagaliau ji paliko savo skausmą, kurį taip egoistiškai puoselėjo, ir parašė žodžius, pilnus džiaugsmo ir pasitikėjimo Dievo gerumu: Viešpatie, Tu atvėrei man akis!

Šiam Viešpačiui ji dabar norėjo tarnauti. Visur, kur tik galėjo, stengėsi padėti: mokė vaikus sekmadieninėje mokykloje, lankė ligonius, kurių kartais palatoje būdavo iki 30. Ji giedodavo jiems giesmes apie Jėzų, išklausydavo daugelio skundus, o namuose kartu su draugais meldėsi, minėdama kiekvieną ligonį vardu. Be to, ji organizavo Biblijos valandas ligoninės personalui.

Hedvig buvo be galo skaudu, kai jai liepė palikti darbą ligoninėje. Matyt, valstybinėje bažnyčioje buvo jėgos, suinteresuotos darbą tarp ligonių turėti savo žinioje. Hedvig susitaikė su padėtimi. Jos brolis apie tai rašė: Ji norėjo likti paklusni net atsisakydama mėgstamo darbo ir bijojo kabintis į tai, nuo ko Dievas ją išlaisvino.

Netrukus išryškėjo Hedvig poetiniai gabumai. Jį sukūrė nemažai eilėraščių, tapusių giesmėmis, kai kurios jų išverstos ir į kitas kalbas. Bet labiausiai žinoma jos giesmė „Žinai Tu mano kelią“. Hedvig parašė šį eilėraštį 1901 m.

Ypatingu būdu eilėraštis susijęs su Ryga. Vienos vokiečių evangelikų bažnyčios pastorius perskaitęs jį buvo labai paliestas. Jam prašant, žodžiams buvo pritaikyta vienos anglų giesmės melodija, ir pirmą kartą giesmė „Žinai Tu mano kelią“ nuskambėjo per Naujųjų 1916 metų pamaldas. Tarp giedotojų buvo ir jauna krikščionė Marion fon Klot (g. 1897 m.) Nuo to laiko ši paguodos ir pasitikėjimo giesmė tapo jos mėgstamiausia, ir ji dažnai ją giedodavo lankydama ligonius ir skurstančius. Kai 1919 m. sausį bolševikai užėmė Rygą, prasidėjo vadinamieji „valymai“. Įžymius žmones, mokslininkus, pastorius bei kunigus ir daugybę kitų inteligentų bolševikai įmetė į kalėjimą. Tarp jų buvo Marion motina ir senelė, o balandžio mėn. buvo suimta ir pati Marion, kai ieškojo savo artimųjų. Ten baisiose sąlygose, sugrūsti kartais po 30 vienoje kameroje, kaliniai vienas po kito mirė nuo šiltinės. Tačiau kiekvieną vakarą, kai būdavo užgesintos šviesos, Marion giedodavo savo mėgstamą giesmę, ir ji buvo girdima visose kamerose. Taip ištisas šešias savaites ji palaikydavo dvasią žmonių, su kuriais kartu kankinosi perpildytame Centriniame Rygos kalėjime. Ji skaitė jiems Evangeliją ir guodė juos. O gegužės 22-ą raudonarmiečiai, traukdamiesi iš Rygos, sušaudė 22 metų Marion fon Klot kartu su dar 36 kalėjusiais. Likę gyvi šią giesmę įsiminė visam laikui...

Hedvig fon Redern nežinojo, kokia paguoda tapo jos giesmė kankiniams jų paskutinėmis dienomis. Ji pati daug metų sunkiai sirgo, kol Viešpats pašaukė ją Amžinybėn 1935 m. gegužės 22 dieną. Savo autobiografijos pabaigoje ji rašė: Dievo kelių tikslas, kuriais Jis veda savuosius, – tai ne atimti iš jų ką nors, o praturtinti. Palaiminti tie, kurie eidami šios žemės keliais atneša vaisių amžinajam gyvenimui. Jo negalima nei pasiimti, nei pasisavinti – jį sukuria nesuvokiama Dievo malonė.

Žinai Tu mano kelią, mielas Dieve,
Ramia širdim žvelgiu aš ateitin.
Tavim pasitikiu, gerasis Tėve,
Todėl be baimės aš einu pirmyn.

Žinai Tu kelią, Tu žinai ir laiką,
Tu numatei man planą jau seniai.
Vedi mane, globoji tartum vaiką,
Už tai dėkoju Tau aš nuoširdžiai.

Žinau, saugus tik su Tavim aš liksiu,
Tu tildai vėjus, audrą suvaldai.
Nors nežinau, kas laukia, ką sutiksiu,
Einu ramus, nes kelią Tu žinai.

Pagal užsienio spaudą perengė N.L.
Šaltinis: Beate Scheffbuch, Winrich Scheffbuch, Den Kummer sich vom Herzen singen, Hänssler, 2001.

Giesmių vainikas 146 (melodijos autorius nežinomas)

Rusų k.: «Ты знаешь путь, хоть я его не знаю»

Originalas: Weiss ich den Weg auch nicht, Du weisst ihn wohl
Text: Hedwig von Redern, 1901

Ramybė su jumis
Bernardas Brazdžionis

- Pabūki, Jėzau, - prašė Jį minia apstojus, -
- Pabūki, Jėzau, visą dieną su mumis...
Ir plovė Jam Genezareto bangos kojas,
Gražiai giedodamos sidabro vilnimis.

O buvo Jam pabodę Kapernaumo sinagogos,
Pavydūs Senojo Įstatymo sargai,
Ir tarė: “Aiman, žemas jūsų stogas,
Ir jūsų žodžiai skamba tartum pinigai...”

Ir pasidarė jie pilni didžios rūstybės
Ir tarė: “Eik iš mūsų Sabato namų!..”
Ir tarė Jėzus: “Mano žmonės paprasti bus
Žvejai ir nusidėjėliai - pas juos einu.”

Ir Jį laukų taku keliaujantį lydėjo
Akli ir lozoriai, ir piemenys bandos.
Ir Jį netikę muitininkai įtikėjo
Nuo sutikimo pirmutinės valandos.

Ir plovė Jėzaus kojas vandenys Genezareto,
Gražiai giedodami sidabro vilnimis,
Lyg jie palaiminimu tuo minioms žėrėtų:
“Ramybė su jumis...
                                                                                                                           Ramybė su jumis..."

 
Ką rašė „Tiesos draugas“ prieš 90 metų

Iš Bružų surinkimo Mažojoje Lietuvoje. Viešpačiui Dievui pamėgo pridėti mūsų surinkimui 3 sielas – dvi sesutes ir vieną brolį. Išpažindami Dievo tiesą jie geidė būti paklusnūs Jam ir galėjo pagal Jėzaus Kristaus valią liepos 19 dieną per brolį Anskolį būti pakrikštyti.

Jų tėvai jau ilgą laiką yra Jėzaus sekėjai ir dėkodami Dievui džiaugiasi, kad Jis ir jų vaikams davė malonę apturėti tiesos pažinimą ir yra išklausęs jų maldas.

Čigonų tikintieji. Bulgarijoje yra baptistų surinkimas. Čigonų tikintieji praėjusiais metais pasistatė savo maldos namus. Jiems pamokslauja br. Petras Minkovas. Br. Baro Bojevas yra Biblijos draugijos knygnešys. Jis stropiai platina Evangelijos tiesą tarp savo tautiečių ir kitų tautų.

Šis čigonų surinkimas atsirado labai savotišku būdu. Čigonas Petras Punčevas kartą turguje pavogė Bibliją. Ją skaitydamas išpažino tiesą ir pradėjo naują gyvenimą. Jis suprato, kad negali tik sau pasilaikyti Gerosios naujienos, ir pradėjo skelbti ją ir kitiems. Atsirado pulkelis tikinčiųjų, kuriam jis vadovavo. Dabar jis jau yra pas Viešpatį, bet jo pasėta sėkla auga. Tikintieji čigonai yra tikrai iš naujo gimę ir jų gyvenimas skiriasi nuo senojo gyvenimo būdo.

„Tiesos draugas“ 1931 m. Nr. 8 (rugpjūčio mėn.)

Sentencijos

"Dievas nepamiršta, kad mes esame sukurti iš žemės dulkių, bet mes tai pamirštame."
(Autorius nežinomas)

"Krikščionis džiaugiasi ne todėl, kad svajodamas apie dangų bėga nuo gyvenimo. Jis džiaugiasi todėl, kad į visą gyvenimą žvelgia pro dangiškuosius akinius plačiai atmerktomis akimis."
(Timothy Lane ir Paul D. Tripp)