○  Paraginimas Reformacijos šventės proga
○  Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenės 180 metų jubiliejus
○  „Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama“ (II dalis). Alberto Latužio referatas.
○  Pjūties padėkos šventė Ylakiuose
○  Ką rašė „Tiesos draugas“ prieš 85 metus
○ Lidijos Židkovos eilėraštis
○  Sentencijos

Mieli „Tiesos Draugo“ skaitytojai!

Džiaugiamės, galėdami jums pristatydami naują numerį. Tikime, kad kiekvienas skaitytojas ras ką nors įdomaus ir naudingo savo sielai ir dvasiai.

Palaiminto skaitymo!
TDE leidėjai

Skaitykite Bibliją! Kaip Dievas kalba su žmogumi? Jis kalba per Bibliją! Todėl būtinai turite pradėti skaityti Bibliją! „Biblijos šiandien joks žmogus neskaito!“ – galvojate jūs. Taip, gaila. Kartą kažkas man paaiškino: evangelikai Reformacijos dieną visada gieda Liuterio giesmę „Tvirčiausia apsaugos pilis“. Jos pabaigoje sakoma: „Tegu Žodis stovi tvirtai.“ Ir krikščionis palieka jį knygų lentynoje, nenusikelia jo ir galvoja: „Jis ten stovi gerai ir tinkamai!“ Bet Liuteris ne tai turėjo galvoje!

Dažnai, kai lankau namus, man sakoma: „Taip, pastoriau, mes turime netgi seną 1722 metų Bibliją, mūsų prosenelės!“ Ir man atneša tokią knygutę, kurios tikrai niekas neskaito. Su visa pagarba senoms Biblijoms siūlau jums: nusipirkite mažą Naująjį Testamentą! Yra mažesnių už mano delną. Yra puikių Naujojo Testamento leidimų. Nusipirkite tokį modernų leidinį.

Tada skirkite kiekvieną dieną laiko jam skaityti. Ir klausykitės! Juk pats Jėzus kalba su jumis!

Kartą kažkas skundėsi: „Man Dievo Žodis toks negyvas. Labai norėčiau būti išgelbėtas, bet Jo Žodis man nieko nesako.“ Atsakiau: „Prašykite Dievą, kad atsiųstų jums Šventąją Dvasią! Prašykite, jei reikės, kasdien kad ir ketverius metus: ‘Viešpatie, dovanok man Šventąją Dvasią, kad suprasčiau Tavo Žodį, kad atgimčiau tikėjime!’ Patikėkite: Dievas jums tikrai atsakys.“

Iš jaunimo pastoriaus Vilhelmo Bušo knygos „Jėzus mūsų dalia“ . Leidykla „Jona“, 1995 m.

„Mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.“  (Pirmas laiškas korintiečiams 15,58)

Vėlų 1841 metų spalio 2 d. vakarą Danės upėje J. G. Onkenas pakrikštijo 16 įtikėjusių seserų, o spalio 3-iosios naktį Kuršių mariose – 9 brolius. Jau vėlyvą nakties valandą buvo įkurta Klaipėdos baptistų bendruomenė su 25 nariais.

2021 metų spalio 24 d. Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenė paminėjo 180 metų jubiliejų. Kuklioje šventėje gana skaitlingai susirinko tikėjimo namiškiai bei broliai ir svečiai iš kitų Lietuvos baptistų bendruomenių. Istorine apžvalga ir sveikinimo žodžiu pasidalino Ylakių evangelikų baptistų bažnyčios pastorius Albertas Latužis, ilgus metus tarnavęs Klaipėdos bendruomenėje ir aprašęs baptistų Lietuvoje istoriją nuo 1841 iki 1991 metų savo knygoje „Po Jo sparnais“. Mintimis iš Dievo Žodžio dalinosi Henrikas Žukauskas ir šių eilučių autorius.

Šiltus linkėjimus nuo kitų bendruomenių perdavė ir sveikinimo žodį tarė Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos pirmininkas pastorius Vladimiras Sereda, taip pat Virginijus Stravinskas, tarnaujantis Mažeikių evangelikų krikščionių baptistų bendruomenėje.

Po šventinių pamaldų broliai ir seserys pasiliko bendrauti prie vaišių stalo.


Oleg Doronin

Padėkos šventė Ylakiuose

„Švęsi Pjūties šventę... Švęsi derliaus nuėmimo šventę metų pabaigoje, kai būsi surinkęs iš laukų savo triūso vaisius.“ (Iš 23,16) Tokį įpareigojimą iš Dievo gavo Izraelio tauta, Jo vedama į Pažado žemę, kad ten įsikūrusi nepamirštų kiekvienais metais švęsti šią padėkos už žemės derlių šventę. Tiesa, dabar mes ne visi dirbame žemę, bet visi be išimties valgome ne tik duoną kasdienę, bet ir kitas gėrybes, kurios išauga mūsų žemėje. Dėkui Dievui, ligi šiol nesiliauja „sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis“. (Pr 8,22)

Spalio 17 dieną teko aplankyti tikėjimo brolius ir seseris Ylakių evangelikų baptistų bažnyčioje. Tai buvo ne eilinės pamaldos, o Padėkos Viešpačiui diena. Ta proga susirinko nemažas būrys tikinčiųjų ir iš tolimesnių Lietuvos vietų: Šiaulių, Biržų, Kuršėnų, Mažeikių, Palangos, Kauno. Pamaldas vedė pastorius Albertas Latužis. Ši žinia visus pradžiugino, nes dar prieš dvi dienas brolis gulėjo vienoje Klaipėdos ligoninėje. Visi kartu su bažnyčios giesmininkais šlovinome visagalį Kūrėją ir Gelbėtoją. Keletą giesmių pagiedojo brolis Arnoldas Jalianiauskas iš Kuršėnų. Jis pasidalijo vertingomis mintimis apie tikėjimą, kurio pradžia gali būti maža ir panaši į garstyčios grūdą. Svarbiausia, kad leistume Dievo malonei šį grūdelį auginti ir jis augtų Jo garbei.

Antroje šventės dalyje pasivaišinome nuostabaus skonio uogų, daržovių ir keptos duonos mišraine bei saldumynais. Pabaigoje išklausę dar keleto svečių sveikinimo žodžių ir pagiedoję krikščioniškos bendrystės giesmę „Palaimintas ryšys, kurs vienija visus“, gražią šventę užbaigėme.

Zigmas Pocius

„Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama“ (II dalis)

(Pradžia „Tiesos draugo“ 122-ame numeryje)

IV. Surinkimo Galva. Kalbėjome apie Kūną, kuriame atsispindi Kristaus Surinkimui būdingi bruožai. Bet ko šiame apmąstyme trūksta, kas liko nepaminėta? Kūnas liko be Galvos!? O juk tai turėtų būti svarbiausia. Tiesa, apie tai kalba nedaugelis NT eilučių, bet Paulius apie tai pasisako pakankamai aiškiai. Efeziečiams 1 skyriuje skaitome, kad Dievas Kristų „pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas“ (22-23 eil.). Ar kartais neatsitinka taip, kad kai kam iš mūsų kyla pagunda perimti Galvos funkcijas?

Kolosiečiams 1 skyriuje randame, kad Kristus „yra neregimojo Dievo atvaizdas“ ir „Kūno – Bažnyčios galva“ (15 ir 18 eil.). O kolosiečiams 2 skyriuje Paulius ragina nesižavėti įvairiais įspūdingai atrodančiais, bet abejotinos vertės dalykais ir tais, kurie juos platina nesilaikydami „vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu“ (19 eil.). Efeziečiams 4,15 randame gražų palinkėjimą sau ir kitiems: „Aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra Galva – Kristuje.“

Pažvelkime į mūsų įžanginį tekstą: „Noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama.“ Paviršutiniškai skaitant šį sakinį gali atrodyti, kad čia pabrėžiama žinojimo svarba. Taip, žinios yra geras dalykas, bet ar šiuo atveju užtenka vien žinojimo? Ar nereikėtų išsiaiškinti dėl žinių šaltinio? Paulius ragina Timotiejų „vengti pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie jį (t .y. tuščiažodžiavimą) pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo“. (1 Tim 6,20-21)

Man patinka klausytis giesmės „Aš kaip piligrimas keliauju...“ Piligrimo kelias – tai tikėjimo kelias, kuris veda į amžinuosius namus danguje, ten, kur, kaip sakė Jėzus, yra daug buveinių...Taigi nuklysti nuo tikėjimo yra didžiausia nelaimė. Kartais teologijoje visai pagrįstai Kristaus Bažnyčia vadinama keliaujančia Bažnyčia, o kelionė panaši į Izraelio kelionę į Pažado žemę. Laiške hebrajams 4,2 kalbama apie tuos, kurie dėl netikėjimo prarado galimybę įžengti į Pažado žemę: „Išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jis nebuvo susietas su tikėjimu.“ (Vertimas pagal masoretinį manuskriptą). Todėl ir mums išgirstas ar perskaitytas žodis, sukauptas didelis žinių bagažas neatneš jokios naudos, jei žinojimas nebus sustiprintas tikėjimu. Tikėjimas Dievo tiesos žodžius iš teorinio lygio perkelia į gyvenimą, kuriame padeda įsitikinti, jog tai yra patikimas, išbandytas stulpas ir atrama.

Savaime suprantama, kad kiekvienas Surinkimo narys, Šventosios Dvasios globoje ugdantis gyvo tikėjimo dovaną, prisideda prie visos Bažnyčios veido formavimo ir tiesos liudijimo netikinčiam pasauliui - autentiškos tiesos, neiškreiptos, grynos ir be priemaišų. Tiesos, kuri ne tik atsakingai skelbiama, bet pagal kurią ir gyvenama. Bažnyčia, kurioje tokia tiesa branginama ir už kurią kovojama, pasitarnauja kaip patikimas stulpas (kolona) ir tvirta atrama, arba pagrindas.

Prisimenu iš jaunystės, kaip vienas senolis paaiškino Jėzaus žodžius, kad „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Jis sakė, kad tikinčiųjų dar bus, bet ar juose dar bus tikėjimo? Apaštalo Pauliaus paraginimas turėtų būti svarbus ne tik Korinto krikščionims, bet ir mums: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Kor 13,5)

„Giesmių vainike“ turime tokią giesmę apie tikėjimą:
    Kai dega tikinčioj širdy / gyva tikėjimo liepsna,
    kokia dangaus tai dovana, / kokia palaima tai didi!
    Šio gyvojo tikėjimo / jokia audra neužgesins,
    nei kardas jo nesunaikins, / nei apkaustai kalėjimo.
    Tu mums, tikėjime brangus, / didžiausias už visus turtus!

Prašykime Viešpatį, kad savo asmeniškoje ir bendruomenės tarnystėje skelbtume ne save pačius, bet Kristų Jėzų, kad ne save realizuotume, bet tarnautume didesnei Dievo garbei ir pateisintume savo pašaukimą.

• Alberto Latužio referatas NEBIM seminare 2021.04.24 (per Zoom)
  
  
  

  Ką rašė „Tiesos draugas“ prieš 85 metus
  
  Žmonės, gyvenantys nuodėmėse, turi savo nuodėmėse ir mirti. Dievas jų nežudo. Nusidėjėlis pats save nuteisia. Pavyzdys – Judas Iskarijotas. Jis išdavė savo Viešpatį, bet dėl to niekas neliepė jo pakarti: nei Pilotas, nei vyriausiasis kunigas, nei mūsų mylimas Išganytojas. Judas pats pasikorė ir mirė savo nuodėmėse.
  *********
  Smuikas turi keletą stygų. Jos turi būti įtemptos, jei norime iš jų išgauti muziką. Mūsų mintys prilygsta stygoms: jos taip pat turi būti įtemptos, t. y. paduotos Kristui. Tada maldos strykas iš jų išgaus stebuklingiausių giesmių garsus.
  
  Sadhu Sundar Singh, Indijos misionierius

  „Tiesos draugas“ 1936 m. Nr.11
  
  
  Lidija Židkova. Eileraštis.

• Mane Tu pašaukei gyventi

• Mane Tu pašaukei gyventi, mano Dieve.
  Galėjo juk visai manęs nebūt…
  Bet Tu, Kūrėjau, savo amžių knygoj
  man puslapį panorai dovanot.
  
  Ir Tau širdis dėkinga, kad gyva
  greta kitų širdžių ji plakti gali,
  kad mano Tėve, Mokytojau, Tu
  paskyrei man šioj žemėj gerą dalį.
  
  Nors ji maža – Tave pagarbint noriu.
  Aš tik žolelė kilime žaliam,
  tačiau Aukščiausiojo valia geroji
  palikt pasėlį savo liepia man.
  
  Visi mes sėjam – įtaka kuklia,
  širdies ugnim ir žodžiais, ir darbais,
  tyloj bekylančia karšta malda,
  į tobulumą polėkiais veržliais

• 
  Ir sėjam visuomet – sveiki ar sergam,
  ar verkiam bėdoje, ar džiaugsmas pildo,
  rankas nuleidę ar kai dirbam stropiai,
  kai dargana, audra, ar saulė šildo.
  
  O Dievas duoda augti, trūkumus ištaiso,
  praturtina vertinga patirtim.
  Į gėrį veda Jis, jei savo kelią
  mes pavedame Jam visa širdim.
  
  Su viltimi tad sėklą gerą, šventą
  aplink save pasėkim rūpestingai,
  užuojautos, gerumo, meilės grūdą
  ir įtakos šviesios ir išmintingos.
  
  O Dievas duos regėti džiugią dieną –
  sėjos didžiosios vaisių pjūtį gausią.
  Ne veltui Jo sėjėjų dirbta, sėta,
  o tai – už darbą atpildas didžiausias!

• (Iš rusų k. išvertė N. Latužienė)
  
  
  

  Sentencijos

Tamsa negali išvaryti tamsos, tik šviesa tai gali padaryti.
Neapykanta negali išvaryti neapykantos, tik meilė tai gali padaryti.
Martynas Liuteris Kingas

Jei žvelgsi į pasaulį, išgyvensi stresą.
Jei žvelgsi į save, būsi apniktas depresijos.
Bet jei žiūrėsi į Kristų – atrasi ramybę.
Cornelia ten Boom